‹ Atgal

Aš kiekvieną dieną gaunu dovanas

„Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną !

2 Kor, 15

Kiekvienas esame apdovanotas mus besąlygiškai mylinčio Tėvo. Užsiėmimų metu bandėme šias dovanas atpažinti, įprasminti, suteikti joms pavidalą. Tačiau ne visas dovanas gyvenime galime apčiuopti, rankomis paliesti – juk ir pats gyvenimas yra kaip dovana, meilė kaip dovana, laikas kaip dovana. Prisiminimų takeliais vaikščiojome po brangiausias mums nutikusias akimirkas, plačios šypsenos puošė veidus, buvo gera iš naujo išgyventi, širdimi prisiliesti, nes didžiuliais tempais lėkdami per gyvenimą, neretai pamirštame sustoti, įkvėpti bei nurimus apgalvoti, kaip iš tiesų gausiai esame apdovanoti, kaip iš tiesų nieko mums netrūksta ir kaip gera yra tiesiog būti. Čia ir dabar. Kuomet ir patys galime tapti dovana – kitam ir dėl kito, tiek pasilenkiant apkabinimui, tiek sudėjus maldai rankas.

Iš grupės narių pasidalinimų:

„Gyvenimas“,- tai yra mano vyras. Jis padeda man skleistis. Ta žalia – tai mūsų gyvenimas su pabangavimais. Raudoni yra mano bumbėjimai. Netikėtai atsirado trys gėlės – tai yra mūsų vaikai. Jis turi tą vidinę ramybę, jaučiuosi jo apgaubta. Turiu gyvenimą, turiu vyrą, turiu šeimą.“

Romantinė kelionė prie krioklio“ – gyvenimas teka kaip vanduo savo tėkme, gyveni taip, kaip duota. Yra ir saulės spindulėlių, ir kalnai, bet didžiausia išlieka vyro meilė širdy „gyvenu tik dėl tavęs“.

„Dovana“ – esu labiau dovanotoja negu ėmėja. Paskutinė mano didžiausia dovana yra mano antras gyvenimas. Kad sėdžiu čia ir galiu priiminėti kitas dovanas. Iš juodo laikotarpio į spalvotą gyvenimą.“

Aš mylėjau tave tau negimus“ – kai buvau vaikas, pas mus nebuvo jokių kalbų apie Dievą. Kai sužinojau tą Gerąją Žinią – nelabai tai priėmiau. Protu priėmiau, širdimi ne. Sprendimus turi priimti vienas. Tikėjimas mane palaiko ir gelbsti“.

Gyvenimo dovana“ – mano šuniukas auksaspalvis retriveris. Pirma aš susirgau, šuniukas mane slaugė, po to jis perėmė mano ligą ir mirė nuo onkologijos. Tas šuniukas davė man viltį gyventi.“

Dovanoju tau savo širdį“ – jis man ant piršto užvyniojo gerberos žiedą, pasipiršo. Gėrėm smagiai šampaną ant kelmo atsisėdę.“

„Dovanoju tau savo meilę“ – vyras padovanojo man laikroduką, man buvo taip netikėta. Tas laikrodukas buvo toks gražus, be jokios progos. Pasijutau taip ypatingai, pakylėtai, vasara buvo. Tą laikroduką tebeturiu.“

„Vaikystės Kalėdos“ – prisimenu, kaip mes puošdavom eglę. Puošdavom obuoliukais, saldainiais. Laukdavau tos eglės, kiekvienais metais kaimynas atnešdavo eglę, padovanodavo.“

„Meilė“ – neatsimenu daikto, bet atsimenu būseną. Dovana tai meilės išraiška. Dabartinė dovana – meilė iš Dievo. Nuo ligos pradžios aš kiekvieną dieną gaunu dovanas. Kiekvieną dieną gaunu Dievo priminimą, kad „Aš tave myliu ir Aš tavimi rūpinuosi“.“

 Teksto autorės: Irena Baltiejienė, Ernesta Galginaitė

Nuotraukų autorė Irena Baltiejienė