‹ Atgal

Emociškai apiplėštas vaikas

,,Ančiukas, kaip pamenate, pabėgo, kai buvo negailestingai kankinamas. Paskui jis susidūrė su pasipūtėliais žąsinais ir vos išsigelbėjo nuo medžiotojų kulkų. Jis paspruko iš paukščių kiemo ir valstiečių trobos, kol galiausiai leisgyvis atsidūrė prie tvenkinio, kur vos nesušalo. Ar yra tarp mūsų moteris, kuri nežinotų, kaip jis jautėsi? Vis dėlto būtent ilgesys verčia mus nepasiduoti, eiti į priekį, neprarasti vilties“ .                                                                                                                                                                                                                                 (Clarissa Pinkola  Estes, ,,Bėgančios su vilkais“, 2012, p. 242-243)

,,Emociškai apiplėštas vaikas…“

Pirmieji mokytojai mūsų gyvenime yra mūsų tėvai, iš jų mes mokomės pažinti visą mus supantį pasaulį. Laimė, jei gyvenome šeimoje, kupinoje darnos, geranoriškumo, vienas kito palaikymo – tai mums padeda ir toliau nešti harmoniją į gyvenimą, įskiepytą tėvų. Tačiau, jei vaikystėje teko matyti griežtus tėvus, patirti jų dažną nepasitenkinimą – tai mumyse suformuoja ne tik neigiamą požiūrį į gyvenimą, tačiau ir į žmones bei į save pačius. Neretai save vertiname tiek, kiek mus vertino mūsų tėvai.

Užsiėmimo metu iš naujo prisiminėme vaikystę, trumpam grįžome po ją pasivaikščioti. Pasidalinimo metu grupės narės tik patvirtino, kad tam tikri vaikystės patyrimai bei tėvų elgesys lydi mus visą gyvenimą: ,,neišsipildžiusios svajonės“, ,,trūksta bendrystės“, ,,tarsi nebuvo vaikystės, jaučiau begalinę atsakomybę“, ,, vienatvė“, ,,aš esu gyvenime daugiau stebėtoja“…. Jei gebame apčiuopti savo sielos ,,skaudulius“ – puiku, tuomet žinome, ką reikia gydyti. Dažnu atveju iš to, ką teko išgirsti, tėvai mums palieka nemažai nuoskaudų, kartais jie mus sužeidžia iš per didelės meilės arba atvirkščiai, nemokėdami tos meilės tinkamai parodyti: ,,aš kartais gėdinuosi savo mamos dėl jos elgesio“, ,,bijojau, tačiau tėvai nepriėmė į lovą“… Neretai tėvų pasyvumas būna dar skaudesnis: ,,sugraužiau mokyklinį žiurstą, tačiau tėvai nesivargino to pamatyti“, ,,augau labai ribotoj aplinkoj, pati su savimi“…

Šis užsiėmimas atvėrė bendrystę, nes grupės narės nepabijojo apnuoginti savo širdžių bei įsileisti viena kitą į tas vietas, kur vis dar tebeskauda. Suvokimas, jog daugelis turi be galo panašias patirtis tik dar labiau suartina, nes skatina augimą, padedant viena kitai bei dalinantis, kaip pavyko išgydyti tam tikras žaizdas.

Dėkoju grupės dalyvėms, leidusioms pasidalinti savo mintimis ir darbais.

Teksto autorės: Irena Baltiejienė, Ernesta Galginaitė

Nuotraukų autorė Irena Baltiejienė