‹ Atgal

Įaugti į amžinybę

,,Diedukas gulėjo karste. Jis buvo su dideliais ūsais. Liepė jį pabučiuoti, o aš bijojau, kad neįkąstų. Buvau 5 metų“ (S.)

Išgirdus diagnozę vėžys, surakina baimė, kuri dažniausiai asocijuojasi su mirtimi: bijau ,,nepakeliamo skausmo, kančios“, ,,bijau po operacijos nebeatsibusti“, nebematysiu vaikų, artimųjų, kaip jie be manęs gyvens“, ,,neužbaigsiu pradėtų darbų“, ,,bijau uždusti“, ,,kas pasirūpins mano šuniuku?“, ,,kas manęs laukia po mirties?“

Kalbėti apie mirtį nėra paprasta, nes ji paslaptinga, bauginanti. Nei vienas miręs nesugrįžo ir nepapasakojo apie savo potyrius mirties akivaizdoje… Mirtis atsitraukė ir, palikusi namus, persikraustė į ligoninę: įprastame kasdieniniame pasaulyje jos nėra. Nūdienos žmogus, nematydamas jos dažnai ir iš arti, ją užmiršo: ji pasidarė laukinė ir, nors ir prisidengusi moksliniu aparatu, daugiau trikdo ligoninę, proto ir technikos buveinę, negu namų kambarį, kasdieninio gyvenimo įpročių vietą (Aries, Mirties supratimas vakarų kultūros istorijoje, 1993, p. 268). Kas ištinka žmogų visuomenėje, linkusioje ignoruoti mirtį? – apie ją tiesiog bijoma kalbėti. ,,Mirtį įvardiname kaip išėjimas, atsisveikinimas, pabaiga ir visokiais kitokiais žodžiais. Kuomet žmogus pradeda kalbėti mirties tema dažnai išsigąstame, bandome pokalbį nukreipti linksmesne tema, galbūt net atsiribojame nuo to žmogaus. Pasąmonėje mes visi turbūt jaučiamės nemirtingi ir galingi, juk kai esi sveikas, jaunas ta mirtis atrodo tokia tolima, tiesiog negalvojame apie ją“ (R.). A. Patacko ir A. Žarskaus (Mirties virsmas, 1990, p. 82) žodžiais tariant, mirties virsmas, šiandieninėje lietuvių kultūroje yra tapęs slėpiniu, o ,,žmogus bijo to, ko nežino, nepažįsta“. Ji kyla dėl to, kad kyla grėsmė arba atsiranda situacija, trukdanti realizuoti gyvenimo tikslus arba pažeidžiama esminė žmogaus vertybė, gyvenimas tarsi netenka prasmės.

Krikščioniškoji filosofija turi amžinybės perspektyvą, suteikiančią egzistencijai viltį ir prasmę, net labai sergant gyvenimas nesustoja ir nesibaigia, tiesiog pats turi nuspręsti gyventi ar mirti, gyvuoti likusį laiką ar merdėti. Pilnakraujį gyvenimą nugyvenusių žmonių mirtis gali būti skaudi artimiesiems, bet mirštantiems tai perėjimas į kitą gyvybės kokybę – tai ir nusako gyvybės ratas žemėje. Gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas sako: ,,Turime ne laukti mirties, o nuolat jai ruoštis, iš lėto mirti šiame pasaulyje ir rengtis kitam“, nes ,,amžinybė yra ne tai, kas kažkada bus, bet ji skleidžiasi mumyse ir mes turime į ją įaugti“ (Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną, 2014, p. 244-247).

Nuotrauka Nr. 1 Vincentas Van Gogas  ,,Paul Gaugui‘s Armchair”, 1888 In: WALTER I. F; METZGER, R. Van Gogh. Koln.  2006,  p. 467.

Dėkoju grupės dalyvėms,  leidusioms pasidalinti savo mintimis ir darbais.

Teksto ir  nuotraukų autorė Irena Baltiejienė