,,A, kokia tu graži, mano meile, kokia tu graži!“
(Gg 4, 1)
Tiek visko padarėme bei patyrėme, kad ir į žodžius sunku sutalpinti. Pabaigos visuomet turi savo žavesio, galbūt todėl, kad paauginę vieni kitus, neriame į gilesnius vandenis, kurie niekada nesibaigia. Dalintis savu gyvenimu, kapstytis po senas žaizdas, atverti susikaupusias nuoskaudas, garsiai verkti ir garsiai kalbėti apie tai, kur dar tebeskauda – reikia begalinės drąsos. Kiekvienas užsiėmimas turėjo savus iššūkius – reikėjo ir su savimi susidurti, ir su savo praeitimi susitikti, ir apie ateitį pagalvoti – viską įveikėme! O įveikėme todėl, nes buvome kartu, nes dalinomės, nes klausėmės, o svarbiausia – girdėjome.
Šiandien, anot Justino Marcinkevičiaus, išleidome širdis pasivaikščioti ir sielas apgaubėme švelniu lengvumu. Mes spėjome tiek daug: ir princesėmis pabūti, ir puotoje sudalyvauti, ir žaisti išdrįsome, ir komplimentų viena kitai padovanoti. Viena iš grupės dalyvių tarstelėjo: ,,gyvenime nesu tiek komplimentų girdėjusi!“ Nuoširdus žodis, kurį reikia tik dažniau išdrįsti pasakyti – gali nugriauti vidines mūsų sienas. Nuoširdus žodis, kurį reikia tik išmokti priimti – mūsų akims gali grąžinti tą prarastą arba vis rečiau pasirodantį spindesį. Ar įmanoma šitaip pažinti žmogų ir atrasti tokią gilią bendrystę? – įmanoma, jei tik visų pirma MANO širdis bus atvira. Kokį poveikį turėjo šie užsiėmimai? Nėra didesnio įrodymo nei spindinčios akys, plačios šypsenos, džiūgaujančiai kylančios į dangų rankos palaiminimui ir stiprūs apkabinimai, kurie su kiekvienu užsiėmimu tapdavo vis tvirtesni.
Dėkoju grupės dalyvėms, leidusioms pasidalinti savo mintimis ir darbais.
Teksto autorės: Irena Baltiejienė, Ernesta Galginaitė
Nuotraukų autorė Irena Baltiejienė