‹ Atgal

Naujai save įprasminti

,,Gyvenimo operacija yra skausminga. Tačiau man lengviau, kai žinau, jog pats chirurgas – Žaizdotasis chirurgas – yra jautęs kiekvieną skausmą ir sielvartą“

(Philip Yancey, Kur Dievas kai skauda? 2015, p. 285)

          Daugelis žmonių pirmadienį laukia ateinančio savaitgalio, kalendorinių, asmeninių švenčių… Skuba, sąmoningai siekia, kad laikas greičiau bėgtų – ,,stumia laiką“. Bet kai pagalvoji, nesunku suvokti, kad skubame gyventi, neišgyvendami šios akimirkos. Sąmoningai skubame mirties link… Nepaprastas uždavinys yra kalbėti apie mirtį, ypač kai šiuolaikinėje visuomenėje ji paslėpta, institucionalizuota. Mirtis atsitraukė ir, palikusi namus, persikraustė į ligoninę: įprastame kasdieniniame pasaulyje jos nėra. Nūdienos žmogus, nematydamas jos dažnai ir iš arti, ją užmiršo: ji pasidarė laukinė ir, nors ir prisidengusi moksliniu aparatu, daugiau trikdo ligoninę, proto ir technikos buveinę, negu namų kambarį, kasdieninio gyvenimo įpročių vietą (Aries, Mirties supratimas vakarų kultūros istorijoje, 1993, p. 268). Kas ištinka žmogų visuomenėje, linkusioje ignoruoti mirtį? – apie ją tiesiog bijoma kalbėti. A. Patacko ir A. Žarskaus (Mirties virsmas, 1990, p. 82) žodžiais tariant, mirties virsmas, šiandieninėje lietuvių kultūroje yra tapęs slėpiniu, o ,,žmogus bijo to, ko nežino, nepažįsta“. Ji kyla dėl to, kad kyla grėsmė arba atsiranda situacija, trukdanti realizuoti gyvenimo tikslus arba pažeidžiama esminė žmogaus vertybė, gyvenimas tarsi netenka prasmės, tada laiko.

Onkologinės ligos situacijoje laikas tampa vertybe, jo švaistyti, ,,prastumti“ nebesinori. Užsiėmimo metu grupės nariai dalinosi apie naują savęs įprasminimą susirgus vėžiu: ,,nematau prasmės, kam save atiduoti… vaikų nepagimdžiau…“; prasmingiausi įvykiai mano gyvenime: ,,kūrybiniai užsiėmimai su neįgaliais žmonėmis“, ,,neįgalaus tėvo maudymas“, ,,atsisveikinimas su mirštančia drauge“, ,,vaikams duota gyvybė“, ,, užauginti vaikai“.

Žmogus, nors ir jausdamas nuolatinę grėsmę savo egzistencijai, gali mokytis naujų gyvenimo taisyklių, kitokio požiūrio į save ir šalia esančius. Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nuima daugybę nereikšmingų smulkmenų, įsitikinimų, beprasmių įsipareigojimų. Krikščioniškoji filosofija turi amžinybės perspektyvą, suteikiančią egzistencijai viltį ir prasmę, net labai sergant gyvenimas nesustoja ir nesibaigia, tiesiog pats turi nuspręsti gyventi ar mirti, gyvuoti likusį laiką ar merdėti. Pilnakraujį gyvenimą nugyvenusių žmonių mirtis gali būti skaudi artimiesiems, bet mirštantiems tai perėjimas į kitą gyvybės kokybę – tai ir nusako gyvybės ratas žemėje.

Užsiėmimo metu X. susidėliojo eilutės:

Saulėta, graži diena!

Nuotaika labai gera!

Taurė džiaugsmo sklidina!

Pildykime ją džiaugsmu kasdien

Ir vaišinkimės išvien!

Dėkoju grupės dalyvėms, leidusioms pasidalinti savo mintimis ir darbais.

Teksto ir nuotraukų autorė Irena Baltiejienė