‹ Atgal

Protėvių nulipdyti

„Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis”. Mt 6,20-21

Kas gi lemia, koks žmogus užaugs iš žavaus mažylio? Ateidami į šį pasaulį,  galime turėti įvairiausių savybių bagažą: stiprybių bei silpnybių, talentų, tam tikrą charakterį… Visa ši puokštė – tai tėvų, senelių, protėvių dovana mums. Iš jų paveldėtos savybės mums atsiskleidžia įvairiais gyvenimo etapais. Kartais padarome tam tikrus poelgius patys to nesuvokdami, tačiau už šių veiksmų slepiasi mūsų  būdo  bruožai. Troškimas  mokytis gali paskatinti net nusižengti: „Pabėgau iš namų, nes norėjau mokytis“ (B.), o žmogaus keistenybės – paklusti:  „Diedukas liepė iš aukšto beržo parnešti žvirblį ir išsivirė jį, kol bobutės nebuvo“ (S.).

Nepaisant paveldėtų savybių, kurios mums atrodo visai nereikalingos ar nenaudingos, visada jausime meilę savo tėvams, seneliams, nes be jų nebūtų ir mūsų, be jų patirties negautume pavyzdžių savo ateities kūrimui. Santykiai su artimaisiais ne visada gali būti gerai susiklostę, tačiau nepamirškime jų minėti savo maldose, o sutikę – apsikabinti „Niekada nebuvau apsikabinusi tėčio, bet dabar kai nuvažiuosiu apsikabinsiu jį“ (I.).

 Dėkoju grupės dalyviams,  leidusiems pasidalinti savo mintimis.

Teksto autorė KU SvMF socialinio darbo IV k. studentė Roberta Rumbauskaitė

Nuotrauka skolinta iš interneto