‹ Atgal

Savęs pažinimas per dailės terapijos metodus. Tema: „Rankų grimas”

 Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą“   Ps 16, 11

 Gyvenime esti daug kelių, vieni mus parklupdo, kiti vėl ant kojų pastato, tačiau reikia tik išgirsti švelnų Dievo šnabždesį, kviečiantį mus nebijoti ir pasitikėti: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ Jn 11, 30. Šiame kelyje sutinkame ne vieną pakeleivį, o neretai ir – bendrakeleivį. Vieni į mūsų gyvenimus ateina ir pasilieka, o su kitais vis dėlto tenka prasilenkti, išmokus svarbias gyvenimo pamokas. Tačiau gyvenimas yra taip gražiai surėdytas, jog niekas niekada nevyksta be reikalo, viskas čia turi savo prasmę, kad ir kaip kartais skauda ar sunku tuo patikėti.

Paskutiniai susitikimai visada turi savo nostalgišką žavesį, nors paskutiniais juos vadinti būtų gana klaidinga. Mes visos tęsiame savo kelionę, sukame į kitus posūkius, kur atsiveria dar platesni horizontai. Šis susitikimas tik dar kartą įrodė, kokios ryžtingos karės yra mūsų moterys, kur žodis LIGA tampa – TU GALI, kur ašaras greit pakeičia juokas, o susitikimus palydėdavo patys tvirčiausi apsikabinimai, palinkėjimai ir laiminimai.

Žydėkit, mielosios, ir nepamirškit, jog esate Dievo kūrinijos karūnos – pats painiausias ir žavingiausias kūrinys žemėje  (J. ir St. Eldredge  „ Žavingoji”, 2007,   p. 36).

Dėkoju užsiėmimo dalyvėms,  leidusioms pasidalinti nuotrauka.

Nuotraukos Irenos Baltiejienės.