‹ Atgal

Alma: „jei ir liko gyventi nedaug, tai kodėl turėčiau tą gyvenimo likutį praleisti verkšlendama, dejuodama ir varydama į neviltį namiškius“

Klaipėdoje buvo atvažiavęs projekto „Nedelsk“ rožinis autobusiukas, kur moterys galėjo pasitikrinti savo krūtis. Būvau 41 metų, todėl nusprendžiau pasitikrinti ir aš.

Aptiko krūtyje riebalinį darinį. Tačiau gydytojos paaiškinimai ir papildomai atlikta echoskopija neišgąsdino – apie 40-tuosius gyvenimo metus keičiasi moters krūtų liaukiniai audiniai. Prabėgo 4 mėnesiai. Vieną naktį susapnavau, kad krūtyje aptikau guziuką. Šiaip ramiai miegu, bet tąnakt prabudau, atsisėdau lovoje, apsičiupinėjau-yra. Nelabai panikavau, užsiregistravau pas gydytoją, padarė biopsiją.

Kai pasiskambinau, išgirdau – atvažiuokite, radom negerų dalykų. Kabinete gydytojas pasakė – ponia, jums vėžys. Sėdėjau apstulbus, nieko nebegirdėjau, nekilo jokių klausimų. Gerai, kad šalia buvo vyras. Namo važiavom tylėdami, be emocijų. Mintyse sukosi klausimai – kad spėčiau parodyti kas kur spintose randasi, kaip pasakyti tėvams, kaip vaikai be manęs – pirmakursė studentė ir du paaugliai sūnūs, kaip pragyvensim. Atrodė, kad sugriuvo visas iki tol buvęs toks saugus pasaulis. Tik grįžus nuėjau į miegamąjį, paprašiau kad niekas netrukdytų ir verkiau, verkiau… kol užmigau. Vyrui irgi buvo sunku – jo sesuo mirė nuo krūties vėžio būdama 30-ies, liko dvi mažametės dukrytės. Diagnozė siejosi su mirtimi.

Būnant dar ligoninės koridoriuje, prie manęs priėjo pažįstama. Pakvietė – ateik pas mane, pasikalbėsim, aš suprantu kaip jautiesi, juk visa tai jau patyriau. Sekančią dieną šliaužiau pas ją kaip šešėlis. Pasikalbėjome, papasakojo savo istoriją: patirtos dvi operacijos, du chemoterapijos gydymai, buvo labai sunkus ligos kelias, bet dabar laukia atstatomoji operacija, gyvenimas tęsiasi. Tai įkvėpė gyventi, suteikė vilties. Grįždama namo jau atrodžiau kitaip – ir žingsniai spartesni, ir veidas giedresnis, ir minčių pilna galva.

Laukė dar nežinia – kaip operacija, kaip gydymas, kaip su darbais – metai ėjo pabaigon, darbų nemažai. Baimės buvo daug. Tada dar nebuvo taip viešai kalbama apie onkologines ligas. Norėjosi informacijos. Gydytoja patarė: ten pas jus Kretingoj yra tokia Aldutė, gal pasikalbėk su ja. Susitikau su Aldona Kerpyte. Ji pakvietė ateiti į Špitolę, ten rinkdavosi moterys kartu pabūti, pasidalinti savo bėdomis, pasimelsti. Nuėjau. Labai įsiminė Aldutės žodžiai – daryk ką gydytojai liepia, kas nuo tavęs priklauso, o visa kita atiduok Dievui. Jau kaip turės būti, taip bus, pati nieko nepakeisi. Tada baimė tarsi dingo. Masčiau: jei ir liko gyventi nedaug, tai kodėl turėčiau tą gyvenimo likutį praleisti verkšlendama, dejuodama ir varydama į neviltį namiškius.

Ir tebevaikštau į bendruomenės susibūrimus jau 10 metų, pirmą mėnesio šeštadienį. Gal ir aš pasitaikysiu kokiai nors pažįstamai ar net nepažįstamai jos kelyje, pakviesiu pasikalbėti, gal įkvėpsiu viltį papasakodama savo istoriją.