‹ Atgal

Liuda Vainorienė: „tai buvo maža pergalė, kuri vėl suteikė vilčių svajonėms ir sustiprino tikėjimą“

Kaip visada, atėjus vasarai, mes dirbdavome Plateliuose. Gegužės mėnesį buvau praėjus kraujo tyrimus ir viskas buvo gerai. Net sudalyvavau „Vilties bėgime“ 6 km. distancijoje. Birželio viduryje pradėjo kraujuoti dantenos, stomatologas paskyrė gydymą. Dar po savaites ant kojų atsirado mėlynės ir pamaniau, kad tai darbe užsigaudavau. Pradėjo trūkti jėgų, akyje atsirado kraujosrūva, bet galiausiai prasidėjo mėnesines, kurios labai išgąsdino. Kraujas tiesiog plūdo iš manęs. Vyras išvežė į Klaipėdą į ligoninę. Po poros dienų tyrimų išgirdau diagnozę – ūmi promelocitinė leukemija. Vyras negalėjo patikėti ir dar galvojo, kad tai diagnozavimo klaida. Temo akyse nuo silpnumo ir nuo baimės. Galvojau, kad dar esu jauna (tada buvo 45 metai) dar nesulaukiau anūkų, nemačiau dukters išleistuvių, sūnaus vestuvių… Mintys pynėsi galvoje…

Prasidėjo gydymas, pradėjo lašinti chemiją. Pirmą savaitę nesijaučiau labai silpna, net galvojau, kad gal nenuslinks plaukai. Gydytojai sakė, kad jei nebus remisijos, tai teks ieškoti donoro ir daryti kaulų čiulpų transplantaciją. Ilgą laiką reikės gyventi sterilioje izoliacijoje, nes chemija sunaikins imuninę sistemą. Vyras, sukūręs socialiname tinklapyje mano puslapį, papasakojo mano istoriją. Per keletą dienų turėjau apie 500 draugu, kurie mane palaikė, kasdien rašydavo, neleido liūdėti, stiprino, kartu meldėsi. Aš pati negalėjau nei skaityti, nei atsakyti, todėl jis man skaitydavo žinutes, rašydavo atsakymus. Draugų palaikymas labai padėjo. Prašiau DIEVO sveikatos, o ir mano šeima maldoje kasdien buvo su manimi. Ėjo laikas… trys ilgi mėnesiai ligoninėje… buvo net tokiu savaičių, kai vyras miegodavo ligoninėje ant sudedamos lovos šalia manęs, nes man nebuvo jėgų išlipti iš lovos. Lankyti galėjo tik 3 žmonės, visų kitų apsilankymo vengiau, nes bijojome galimos infekcijos. Su didžiausia baime kaskart laukdavome tyrimų atsakymo ir pagaliau įvyko stebuklas – aš pasiekiau remisiją. Namie buvo šventė, visi negalėjo nuslėpti džiaugsmo. Tai buvo maža pergalė, kuri vėl suteikė vilčių svajonėms ir sustiprino tikėjimą. Pagaliau sužinojau, kad mano pačios kaulų čiulpai veikia ir nereikės transplantacijos.

Per tris mėnesinius buvau du kartus po 10 dienų namie, labai norėjosi vėl išeiti į gryną orą ar miegoti savo lovoje. Kol būdavau namie sustiprėdavau, bet kai grįždavau į ligoninę sekančiam chemijos seansui, vėl viskas prasidėdavo iš naujo. Man užsakė keletą perukų, bet dažniausiai aš juos užsidėdavau tik kai eidavau į lauką. Visi priprato prie mano „naujos šukuosenos“ ir net sakydavo kad man taip tinka. Lapkričio mėnesį mane išrašė iš ligoninės, bet gydymas dar turėjo tęstis 2 metus. Po kelių mėnesių grįžo svoris, ataugo plaukai, vėl atsirado jėgų ir noro keliauti. Džiaugiuosi gyvenimu, džiaugiuosi, kad yra tokiu medicinos specialistu kurie su DIEVO pagalba gali pagydyti.