‹ Atgal

Irena Embrektienė: „dabar esu sveika, išgyvenu džiaugsmo ir ramybės pilnatvę“

Pamenu, kartą mano mama, pasakodama apie vėžiu susirgusį kaimyną, pasakė „kaip gerai kad mūsų giminėje nėra vėžio”. Tada ji net neįtarė, kad greitai vėžys labai skaudžiai palies ir mūsų šeimą – susirgs ji pati ir abu jos vaikai.

1999 metų pavasarį mano broliui buvo diagnozuotas vėlyvos stadijos nosiaryklės vėžys, jam buvo 45 metai. Po dviejų mėnesių aš išgirdau diagnozę – krūties vėžys, tada man buvo 42 metai. Mama irgi jau sirgo, tik apie tai sužinojo truputį vėliau. Mano brolis mirė po pusės metų, mama praėjus metams.

Tie metai buvo patys sunkiausi mano gyvenime. Labai gerai pamenu tą dieną, kai man į darbą paskambino mama ir pasakė, kad brolis susirgo vėžiu. Žemė išslydo iš po kojų, verkiau, šaukiau, pykau ant Dievo, niekas negalėjo manęs paguosti, širdį sukaustė skausmas ir gėla, jaučiau, kad netenku vienintelio brolio, kurį taip myliu. Man tada taip reikėjo pagalbos, bet nežinojau, kur ją galėčiau rasti.

Sužinojusi apie brolio ligą, pajaučiau fizinį skausmą krūtinėje, iš pradžių bandžiau nekreipti dėmesio, bet skausmas nesiliovė. Su siaubu širdyje ėjau pasitikrinti į onkologinį skyrių, labai bijojau, bet plėveno ir vilties kibirkštėlė. Padariusi mamogramą, gydytoja rentgenologė labai ilgai tyrinėjo muotrauką, aš sėdėjau ir kaip nusikaltėlis ir laukiau nuosprendžio. Pagaliau gydytoja apsidžiaugė ir sako: „ponia, štai ir suradau jums ligą, blogą ligą.“ Dabar aš suprantu, kodėl gydytoja taip apsidžiaugė, juk ji nuotraukoje galėjo tiesiog nepamatyti to mažyčio, bet labai pikto žirnelio, kad jos profesionalumas mane išgelbėjo. Tačiau tada tie žodžiai man sukėlė tokį šoką, kad vos pakilau nuo kėdės. Už durų manęs laukė vyras, jis iš karto viską suprato. Abu buvome labai pasimetę, negalėjome suvokti visos informacijos, nežinojome kaip elgtis, ką pasakyti artimiesiems. Nusprendėme, kad nieko apie diagnozę nesakysime vaikams ir mano tėvams, galvojome, kad tokia žinia jiems bus per daug skaudi. Labai norėjome pasikalbėti su kažkuo, turinčiu panašią patirtį, išgirsti padrąsinimą. Tačiau nežinojome, kur galėtume rasti tokią pagalbą.

Prasidėjo mano vėžio kelionė. Man nustatė II stadiją, paskyrė gydymą – operacija, radioterapija, chemoterapija. Per radioterapiją ligoninėje gydėmės kartu su broliu. Susėsdavom abu ant lovos ir valandų valandas kalbėdavom, vienas kitą paguosdami, ramindami, tiek ir tegalėjom vienas kitam padėti. Čia sužinojau, kad broliui vėžys progresuoja, išplito į kepenis, kad nebėra jokio gydymo. Brolį išleido į namus laukti mirties, o aš net negalėjau būti šalia, nes man prasidėjo chemoterapija. Per antrą jos kursą brolis mirė.

Mano liga pasidavė gydymui, kūnas atrodo sveiko, tačiau buvo be galo sunku – atrodė, kad pasaulis neteko spalvų, aš jų ilgai nemačiau, nustojau juoktis, negalėjau girdėti jokios muzikos, bijojau mirties, jaučiausi pralaimėtoja, nenorėjau bendrauti su žmonėmis, nes gėdinausi peruko, sau buvau labai negraži. Pradžioje net bandžiau slėpti ligą nuo vaikų, draugų. Dabar suprantu, kad slėpti ligą nuo artimųjų buvo didžiausia klaida. Vaikai viską suprato ir vieni išgyveno nežinią. Mano vyresnėlis sūnus pats viską išsiaiškino, ieškojo informacijos apie vėžį, jo gydymą. Po vieno gydymo etapo jis man pasakė, kad žino kuo aš sergu, kad jam buvo labai skaudu šią žinią išgirsti ne iš manęs. Išgyvenau tikrą emocinį pragarą.

Netrukus sužinojau ir apie mamos ligą. Po diagnozės nustatymo ji gyveno tik vieną mėnesį.

Kartais man atrodė, kad aš nebepakelsiu tos mane užgulusios skausmo, nevilties, liūdesio, baimių naštos. Bandžiau pagalbos ieškoti pas psichologą. Nepadėjo. Mano labai gera draugė, supratusi kaip aš kankinuosi pasiūlė pagalbos ieškoti pas dvasininkus, nuvedė mane į Kretingos vienuolyną. Brolis Antanas ilgai kalbėjosi su manim, po pokalbio panorau atlikti išpažintį. Palengvėjo, kažkaip šviesiau pasidarė. Pradėjau melstis, sekmadieniais važiuodavau į Kretingą į šv. Mišias, širdyje gimė troškimas pažinti Dievą. Per vienas Sekmines nuvažiavau į Pakutuvėnus. Ten pamačiau tokį išlietą džiaugsmą, tokį Dievo šlovinimą! Buvau labai paliesta. Važiuodavau ten kiekvieną sekmadienį. Jau žinojau kas yra mano Gydytojas. Vieną sekmadienį Pakūtoje sutikau Aldutę Kerpytę. Pasikalbėjom, ji mane pakvietė ateiti į grupelę. Nuėjau. Tada dar rinkdavomės pas seseris pranciškones. Pamenu brolis Evaldas aukojo mišias, širdį užliejo ramybė. Laukdavau tų pirmųjų mėnesio šeštadienių. Bendruomenėje dalinomės džiaugsmai ir rūpesčiais, viena kitą supratome iš pusės žodžio, čia kalbėjome apie viltį, džiaugsmą, viskas buvo labai tikra, visai kitaip supratau daugelį dalykų. Pradėjau sveikti, sugrįžo visos gyvenimo spalvos. Būdama su grupele ant Lavernos kalno pirmą kartą po kelių metų juokiausi.

Dabar esu sveika, išgyvenu džiaugsmo ir ramybės pilnatvę. Žinau, kam turiu būti už tai dėkinga ir kiekvieną dieną tai darau. Gavusi tuos 14 gyvenimo metų kaip brangią dovaną iš Dievo, noriu tarnauti ir padėti sesėms ir broliams, kuriems bus lemta išgirsti diagnozę – vėžys.