‹ Atgal

Vaizdas yra, garso nėra

„Žodžiai gydo, bet jie ir žeidžia, ugdo ir smukdo, padrąsina arba atima pasitikėjimą, atveria duris palaiminimui arba griovimui“  (Joyce Meyer)

,,Vaizdas yra, garso nėra…“

Užsiėmimo metu bandėme sugrįžti ir prisiminti, kokią įtaką mūsų gyvenimams padarė tam tikri žodžiai, kuriuos pasakė mums svarbūs žmonės (šeima, draugai, bendradarbiai, vadovai ir pan.). Lengva nebuvo, nes dažniausiai prisimenama tai, kas mumyse paliko žaizdas, nepasitikėjimą, kas privertė suabejoti savimi, savo veiksmais ir tik paskatino mus susigūžti bei pasislėpti nuo viso pasaulio. Galbūt sunku suvokti, kad žodžiai, kuriuos išgirdome vaikystėje, kuriuos, rodos, jau ir pamiršti spėjome vis dar pasiveja mus įvairiose situacijose, kuriose kadaise buvome supeikti arba kaip tik padrąsinti. Ir tie žodžiai taip giliai įsišakniję mumyse, jog neretai prireikia daugybės pastangų bei darbo su savimi, kad juos lyg kokias piktžoles galėtume išrauti iš ir atstatyti sužeistą savivertę. Juk ne veltui sakoma, kad žodis gali pakelti, žodis gali užmušti.

Nuotrupos iš grupės narių pasidalinimo:

„Teko daug su savimi dirbti. [...] Atrodo, kad tave išmeta iš gyvenimo, o man nuo pat vaikystės buvo svarbu jaustis bendruomenės dalimi“.

Tėvo ištartas ,,kerėpla“ trukdo atsiskleisti. „Visus mano darbus mato tik mano artimiausi žmonės, nuvertinu save. [...] privalėjau suaugti, mamos laukdavom sugrįžtančios kaip saulės“.

„Visą gyvenimą gyvenau su tuo „vargšė“. Aš kompanijos žmogus, bet jaučiausi tokia nepilna. Dabar suvokiu, kad nesu vargšė, esu gausiai apdovanotas žmogus. Pūzlės dalelė atsistatė, pilną paveikslą turiu šiuo metu.“

,,Kaimiete, kokį tu vyrą gavai“, – pradėjau kerštauti, dabar žinau, kad to negalima daryti.[...] Pasitikėjimą savimi atgavau kitų žmonių dėka. Vyrai sako man komplimentus, o aš netikiu… Turėjo praeiti daug laiko, kol patikėjau…“

,,Nelįsk ir negausi“ – gyvenime užėmiau stebėtojo poziciją, mokykloje bijojau atsakinėti, gniauždavau emocijas.

,,Kam tau šito reikia?  – tai išmokė slėpti savo jausmus, nesidalinti problemomis. .Pavogė man pinigus, o aš neišdrįsau mamai apie tai pasakyti. Sukausi kaip išmaniau…Nėra paprasta priimti komplimentus, nors jie ir pelnyti“.

„Man trūko mamos, neturėjo laiko apkabinimui. Mama daug dirbo, todėl draugavau su tėčiu. Aš norėjau savo šeimoje kitaip, tėtis man buvo kaip pavyzdys. Norėjau tokio vyro. Vyras nepriima mano ligos…“

„Neturiu skaudžių prisiminimų, jokių etikečių niekas neklijavo. Gal man daugiau bendravimo reikia, kalbėjimo trūksta. ,,Tylėk! Nutilk!“,- žodžiai mano šeimos kasdienybėje, kai vaizdas yra, o garso nėra. Esu išmokusi viena kalbėti. Neišsakyti žodžiai žmonėms išvirsta į visokias ligas“.

,,Kodėl tu ten lendi? Tau per sunku“, – aš per savo gyvenimą gyvenu du skirtingus gyvenimus. Frazės dar pasiveja mane iš šeimos, skatinančios nepasitikėjimą. Buvau vienintelė emocionali šeimoje ir niekas to nesuprato…“

Dėkoju grupės dalyvėms, leidusioms pasidalinti savo mintimis ir darbais.

Teksto autorės: Irena Baltiejienė, Ernesta Galginaitė

Nuotraukų autorė Irena Baltiejienė