‹ Atgal

„Vilties piligrimų“ stovykla Plateliuose 2018

 „Vilties piligrimai“ yra 2000 m. įkurta bendruomenė, jungianti vėžiu sergančius žmones ir jų artimuosius iš įvairių Lietuvos vietovių. Bendruomenės nariai renkasi Šv. Pranciškaus onkologijos centre Klaipėdoje kartu dalintis viltimi, išgyvenimais ir patirtimi. Daugelis vėžio ligos ištiktų žmonių ir jų artimųjų čia iš naujo atrado savo būties prasmę ir motyvaciją gyventi. Kartu su broliais pranciškonais pavyko sukurti gražią bendruomenę,  kurioje artimo žmogaus ir draugo žvilgsnis, žodis, buvimas šalia tapo gydančiais skausmą ir neviltį. Bendruomenės įkūrėja ir vadovė yra Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė, globėjai – broliai pranciškonai kunigai Benediktas Jurčys  OFM, Astijus Kungys OFM ir Evaldas Darulis OFM (2003-2015 m.).  „Vilties piligrimai“  jau daugelį metų vasaromis  susirenka į stovyklą-  rekolekcijas gamtoje.

Mintimis apie 2018 m. liepos mėn. įvykusią vienuoliktąją vasaros stovyklą dalijasi Šv. Pranciškaus onkologijos centro savanorė, „Vilties piligrimų“ bendruomenės narė  Irena Embrektienė:

 „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Iš tiesų, Dievas dovanoja gyvenimo apsčiai, jeigu tik nemirėme anksčiau laiko ir kasdien švenčiame gyvenimą. Keturiasdešimt onkologinių ligonių susirinko į vasaros stovyklą – rekolekcijas švęsti gyvenimo – džiaugtis ir dėkoti, garbinti ir šlovinti, dalintis ir išklausyti, atjausti ir padėti. Jau antrą kartą pasirinkome svetingą Vytauto Zaburo sodybą, įsikūrusią prie Platelių ežero. Nuostabus Dievo sukurtas gamtos grožis! Skaidrus, kad net akmenėliai matyti ežero vanduo, jame besipliuškenančios ančių šeimynėlės, ošiantis miškas, žolynėliai ir gėlės tarsi kvietė pamiršti visus rūpesčius ir skausmus, panirti į tą grožio karalystę, tapti jos dalimi. Taip ir įvyko – gėrėme saulės šilumą, kvapus ir garsus, maudėmės anksti ryte, vėlai vakare, braidžiojome po rasą ir mūsų kūnai sveiko. Sveiko ir mūsų sielos, nes keturias dienas gyvenome meilėje, taikoje ir ramybėje, laikėme apglėbę vienas kitą. Mūsų širdis džiugino ir šildė Arūno Raudonio ir jo žmonos Linos giesmės ir liudijimai,  smuikininkės Rūtos atliekamos melodijos, netikėtai Antano rankose suskambęs akordeonas, brolio Pauliaus gitara, Dalytės skaitomos eilės ir net Danutės vedama rytmetinė mankšta. Buvo daug juoko ir džiaugsmo. O jeigu ištekėdavo skausmo ašara, ją nušluostydavo sesės ar brolio ranka.   Mūsų dvasios reikalais rūpinosi ir rekolekcijas vedė broliai Benediktas, Astijus ir Paulius. Trys nuostabūs broliai, Dievo vyrai mus, mažutėlius, mokė gyventi Tiesoje, pažinti gėrį per Dievo sukurtą grožį, per jį nešti Gerąją Naujieną, kad kiekvienas galėtume išgirsti, kad esame sūnus ar dukra, kuriais Dievas gėrisi. Esame be galo jiems dėkingi už jų paprastumą, dovanotą laiką, draugystę, padrąsinantį žodį, visus patarnavimus.  Keturios dienos prabėgo neįtikėtinai greitai, grįžome į namus sustiprėję, drąsesni, žinodami, kad nesame vieni, tikėdami besąlygiška Dievo meile.