‹ Atgal

Žodis gali pakelti, žodis gali užmušti

,,Yra tokių, kurių žodžiai lyg kardo dūriai, bet išmintingojo liežuvis gydo“ Pat. 12, 18.

 Užsiėmimo metu bandėme prisiminti, kokią įtaką mūsų gyvenimui padarė tam tikri žodžiai, kuriuos pasakė mums svarbūs žmonės. Jie lyg palaiminimai ar prakeiksmai, leidžia klestėti arba susigūžti. Dažniausiai prisimenama tai, kas mumyse paliko žaizdas, nepasitikėjimą, kas privertė suabejoti savimi, savo veiksmais ir paskatino pasislėpti nuo viso pasaulio: ,,Tylėk! Tavęs niekas neklausia!“- ne kartą išgirdęs vaikas nutyla ilgam. Vėliau jis neišdrįsta kalbėti prieš auditoriją, negeba pasidalinti net tuo, ką tikrai gerai išmano. ,,Ar dramblys ant ausies užlipo?“,- po tokių žodžių dainavimas gali nutrūkti ilgam… ,,Visi juk žiūri – raminkis!“, ,,Atrodai juokingai!“, ,,Nevilk kojų!“,– po tokios tirados ir nebeleidžia vaikas sau šokti… O pastoviai girdint ,,Ką žmonės pagalvos? Ką žmonės pasakys?..“ – ir išmoksta žmogus gyventi taip, kad tik kitiems įtiktų…taip bandydamas pateisinti kitų lūkesčius. ,,Kol neišmokome vaikų kreipti dėmesio į tai, kaip jie atrodo aplinkiniams ir ką apie juos mano kiti žmonės, jie šoka. Jie šoka netgi nuogi. Galbūt ne visada grakščiai ar ritmingai, bet visada su džiaugsmu ir malonumu“ (Brown R., Netobulumo dovanos, 2014, p. 171).

Galbūt sunku suvokti, kad žodžiai, kuriuos išgirdome vaikystėje, kuriuos, rodos, jau ir pamiršti spėjome vis dar pasiveja mus įvairiose situacijose, kuriose kadaise buvome supeikti arba kaip tik padrąsinti. Ir tie žodžiai taip giliai įsišakniję mumyse, jog neretai prireikia daugybės pastangų bei darbo su savimi, kad juos lyg kokias piktžoles galėtume išrauti iš ir atstatyti sužeistą savivertę. Juk ne veltui sakoma, kad žodis gali pakelti, žodis gali užmušti.

 Dėkoju grupės dalyvėms, leidusioms pasidalinti savo mintimis.

Teksto ir nuotraukų autorė Irena Baltiejienė