Interjero dizainerė Loreta Tallat Kelpšienė
2013 m. pabaigoje Klaipėdoje atidarytas pirmasis Baltijos šalyse novatoriškas psichosocialines paslaugas ir dvasinę pagalbą teikiančio Šv. Pranciškaus onkologijos centro pirmoji dalis – Informacijos ir meno terapijos centro pastatas. Šiandien čia gausiai besilankantys ir reikalingas paslaugas gaunantys onkologiniai ligoniai, jų šeimų nariai, žmonės, netekę savo artimųjų dėl vėžio ligos ar šiaip čia užsukantys – visuomet lieka sužavėti aplinkos, kurią sukūrė interjero dizainerė Loreta Tallat-Kelpšienė. Šiuo metu dizainerė dirba prie dar statomos antrosios Šv. Pranciškaus onkologijos centro dalies pastato, kuriame bus teikiamos stacionarios socialinės paslaugos onkologiniams ligoniams, interjero. Čia įsikurs nedideli svečių/nakvynės namai onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems, atvykusiems pagalbos į centrą iš visos Lietuvos. Centre taip pat veiks kirpykla (ligoniams pritaikyti perukus, nukirpti plaukus prieš chemoterapiją), masažo kabinetas, žaidimų kambarys vaikams, kineziterapijos kabinetas, arbatinė, biblioteka.
Norime pasidžiaugti jau net ketvirtus metus šv. Pranciškaus onkologijos centrui talkinančios savanorės, interjero dizainerė Loretos Tallat-Kelpšienės pasiekimais savo profesinėje veikloje. Neseniai su grupe architektų ji dalyvavo Liepojoje (Latvijoje) vykusiame „Pažinimo, parodų ir pramogų centro” uždarame architektūros idėjų konkurse. Šiame konkurse pirmoji vieta paskirta projektui „Liepaja Brinum zeme“, kurio autoriai – jungtinė Klaipėdos architektų grupė UKA (architektai Mantas Daukšys, Tadas Sviderskis, Šarūnė Bagdonaitė, Aurimas Baužys) ir partneriai – interjero dizainerė Loreta Tallat-Kelpšienė ir architektas Vladas Balsys.
Norime paprašyti šv. Pranciškaus onkologijos centro savanorės interjero dizainerės Loretos Tallat- Kelpšienės pasidalyti savo mintimis ir atsakyti į keletą klausimų.
Keletas žodžių apie save, išsilavinimą, patirtį, idėjas.
Labai sunku kažką gražaus pasakyti apie save…o apie darbus kalbėti gerokai lengviau. Mano kūrybinis kelias prasidėjo nuo Kauno meno mokyklos, kurioje studijavau sienų tapybą, vėliau studijavau Vilniaus Dailės Akademijos dizaino katedroje. Esu profesionali interjero projektuotoja, savo patirtį sieju tiek su viešomis erdvėmis, tiek individualia statyba. Labai smagu, kai gyvenimo kritiniai momentai, mus veda tobulėjimo link, o ne priešingai. Onkologijos centro projektas, man vis dar yra gera mokykla. Malonu matyti, kad tokiomis minimaliomis sąnaudomis pasiekiami maksimalūs rezultatai.
Šv. Pranciškaus onkologijos centras neturi lėšų samdyti interjero dizainerio, nes yra iš aukų išlaikoma organizacija. Šiame centre, kaip ir daugelyje tokio tipo įstaigų užsienio šalyse, onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems reikalingos paslaugos teikiamos nemokamai. Tu čia jau ketvirtus metus talkini pagal sudarytą savanoriškos veiklos sutartį. Kas paskatino ir kaip atėjai čia savanoriauti?
Kai tavo gyvenimą pasibeldžia netikėta žinia, kad artimieji suserga sunkia liga, valingai ar ne, prabunda noras būti geresniu negu, kad manai esantis. Griebiesi visų įmanomų priemonių keisti savo pasaulėžiūrą į save, artimąjį ir į svetimą, paliestą likimo smūgių. Su skausmu ateina didžiulis noras padaryti kažką gero, o darydamas gerą lyg manai, kad išsivaduoji iš gyvenime padarytų klaidų ar nuodėmių. Ateina laikas nebeimti, o duoti. Darbas Šv. Pranciškaus onkologijos centre buvo ir tebėra tarsi terapija, kuri padeda sveikti tiek dvasiškai, tiek fiziškai.
Kokia patalpų interjero, skirto vėžio ligą patyrusiems žmonėms, dizaino specifika?
Su tokiu projektu kaip šis, kuris yra skirtas onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems, dirbti savo praktikoje neteko. Tad vadovavausi vidinėmis nuojautomis ir emocijomis, nes pati patyriau kaip jaučiasi žmogus kurio artimieji serga onkologine liga. Manu, kad aplinkos kaip namie sukūrimas ir buvo pagrindinis rodiklis, dirbant su šiomis erdvėmis. Švelnūs, žaismingi tonai, natūralios medžiagos (linas, medis, keramika) padėjo pasiekti dabartinį jaukių namų rezultatą.
Onkologinės ligos gydymosi metu atsiranda savitas spalvų pojūtis ir jų poveikis. Dažnai ligoniai sako, kad gaunat chemiją „nebeperneša‘ ryškiai mėlynos spalvos, sveikstant po vėžio ligos nebemėgsta anksčiau patikusių tamsių gėlių ir t. t. Kaip parenkamos spalvos centro patalpoms, baldams, detalėms ir kt. ?
Spalvos pajautimas yra labai individualus, manu, kad gilią depresiją išgyvenantys ligoniai natūraliai lieka prisirišę prie tamsių ir bespalvių tonų. O ligoniai, kurie pradeda sveikti dvasiškai (nebūtinai fiziškai) labiau linksta prie ryškesnių spalvinių derinių, jie tampa drąsesni gyvenimui, tuo pačiu atsiveria ir spalvinė tonacija, tai tarsi terapija, tarsi kodas, parodantis, kad aš jaučiuosi gerai, aš stiprus, drąsus ir esu matomas.
Onkologijos centre taip pat naudojama daug ryškių detalių, nors spalvine gama ganėtinai santūri, kad neiššaukti netinkamų emocinių reakcijų iš lankytojų. O muzikos terapijos patalpa labai netgi rami, nes užsiėmimai vykta užsimerkus, čia pagrindinis arkliukas yra garsas.
Šiuo metu dirbi prie dar statomos antrosios Šv. Pranciškaus onkologijos centro dalies pastato, kuriame bus teikiamos stacionarios socialinės paslaugos onkologiniams ligoniams, interjero. Kokie numatomi šios centro dalies interjero sprendimai?
Manau, kad tai bus tąsa jau padaryto darbo, jaukių namų link…
Ko norėtum palinkėti esamiems ir būsimiems Šv. Pranciškaus onkologijos centro lankytojams? Kas tavo nuomone yra svarbiausia gyvenime?
Kažkada, kai buvau visiškoje neviltyje dėl savo sesers ligos, ir jau nebežinojau kaip jai padėti, man Aldona Kerpytė pasakė stebuklingą frazę : padėk Rasai atrasti taiką su Dievu ir atgauti dvasinę ramybę. Su taika ir ramybe dings baimės. Visiems ligoniams ir jų artimiesiems palinkėčiau atrasti kelią į Dievą, atrasti tą vidinę taiką, ramybę.
O svarbiausia gyvenime yra šiandiena, nes tik ji yra tikrinis laikas. Ir tik šiandiena mes galime keistis ir keisti…Gaila , kad tokia tikrų tikriausią tiesą mes pamirštame ir atidedame svarbius dalykus rytojui.
Su interjero dizainere Loreta Tallat-Kelpšiene kalbėjosi Nijolė Raudytė
