,,Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Tuomet Dievas tarė ,,Tebūnie šviesa! Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir dievas atskyrė šviesą nuo tamsos, Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą Naktimi…“ Pr. 1, 1-5.
,,Pyktis, pavydas, pagieža, kaltė… Ar kada pasakome, kad jaučiame šiuos jausmus? Manau, jog retai. Visos šios neišsakytos neigiamos emocijos kaupiasi mūsų viduje, jos tūno lyg vulkanas, kuris degina mus iš vidaus. Natūraliai kyla klausimas, kaip susitvarkyti su šiais jausmais jei mes neišsakome jų. Šias mintis man iššaukė juodos linijos, dėmės, man piešiant cypianti anglis. Šios neigiamos emocijos, kaip ir cypianti anglis, erzina, neleidžia judėti tolyn, trukdo mūsų vidinę ramybę…Šio užsiėmimo metu pažvelgiau sau į vidų ir supratau, kad neigiamos emocijos kaip virusas atima mano energiją, optimizmą, džiaugsmą. Juk tik būdami laimingi, kupini gerų siekių, teigiamų minčių gebame judėti pirmyn, būti dorais, daryti kitiems gerus darbus. Tačiau neigiamų emocijų neįmanoma sudėti į dėžę ir tiesiog išmesti jos, taip atsikratant juodumos. Tai ilgas ir sudėtingas darbas su savimi, keičiant savo požiūrį, o į neigiamus jausmus žvelgiant per tokią prizmę, kuri juodumą padaro skaidria“ (R.).
Kiekvienas iš mūsų esame išgyvenę tamsią sielos naktį, o ypač tai nutinka užklupus onkologinei ligai. Galbūt, dėl gydymo šalutinio poveikio ryte sunku yra atsikelti iš lovos, reikia daug jėgų ilgesnį laiką išlikti darbingu bei sukaupti dėmesį, reikia daugiau poilsio, daugiau laiko įprastiems darbams ir veiksmams atlikti, esi jautresnis nei iki ligos… sunku susitaikyti su įvairiais pokyčiais ligos metu, tačiau neleidi sau pabūti silpnu, o visiems sakai ,,AŠ STIPRI!“ (M.). Nors kyla ,,Emocijų audros“ (G.),- ,,<…> aš uždara… Savo veidą nupiešiau, …dega emocijos“ (piešiant pravirko); vyksta ,,Kova su vidine būsena“, tačiau kai tik leidžiame sau būti pažeidžiamais: ,,<…> juoda spalva išskrenda kaip balionas“ (B.), ,,<…> išpiešiau pyktį, pavydą, apkalbas, juodumus norėjau karpyti“ (R.), .,,<…> kelias iš juodo į baltą pusę…“ (I.) virsto prašviesėjimu ,, <…> galvoje šviesiau pasidarė“ (M., ,,Mintis mano“), o ,,Performansas“ darbo autorė įvardino, kad labai svarbu yra rasti šaltinį, iš kurio galėtum pasisemti jėgų ,,<…> kai esi ištroškęs atgaivina vanduo šulinyje, kurį simbolizuoja šis puodukas…“(I.)
Ir nors dar ,,<…> nesuprantu, ką nupiešiau…“ (I., ,,Nesu tikra“), .) bei ,,<…> bijojau su vandeniniais dažais ištepti stalą. Atsimerkiau… šiluma per nugarą nuėjo. Nebesinorėjo tamsumo“ (S.), ,, <…> pajutau, kad daugiau noriu duoti, o ne imti… Aš esu ne viena, o su Dievu“ (L., ,,Visada yra šviesa tamsoje“).
,,Šio susitikimo akcentas buvo dvi spalvos- juoda ir balta. Bet pasirodo po šiomis spalvomis labai daug kas slepiasi. Dvi labai kontrastingos spalvos. Pradžioje tokios spalvos gali kiek bauginti, nes juoda spalva daugeliui yra kaip neigiama spalva ir sukelia blogus jausmus. Užsiėmimui einant į pabaigą ir išgirdus sakinį ,,Jei kyla noras ką nors pakeisti savo piešinyje, kažką nuimti ar pridėti, tai galite drąsiai tai padaryti” buvo smagu matyti, kad daugeliui grupės narių norėjosi savo lape matyti daugiau šviesios spalvos. Su kiekvienu pirmadieniu atrakini vis daugiau seniai užrakintų vidinių durelių.“ (I) bei ateina ,,Rimtis ir atsipalaidavimas“ (V.). Grupės narė sukūrusi darbą ,,Žvaigždžių takas“ (R.) išdrįso suvalgyti sumuštinį, o (V.) sulaukė grupės narių pastiprinimo ir paskatinta pasidažė lūpas bei išgirdo daug komplimentų.
Dėkoju grupės dalyviams, leidusiems pasidalinti savo mintimis ir darbais.
Teksto ir nuotraukų autorė Irena Baltiejienė
