Biblioterapijos užsiėmimuose skaitėme Alan Lightman knygą „Einšteino sapnai“.
Amerikiečių rašytojas, fizikas Alanas Lightmanas knygoje „Einšteino sapnai“ fantazuoja, kaip galėtų atrodyti tie pasauliai, kuriuos neva susapnavo Albertas Einsteinas 1905 metais, kai dirbo patentų biure Šveicarijoje. Poetinėse miniatūrose susilieja mokslas ir menas, fantazija ir realybė, filosofija ir sapnai… (Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-alano-lightmano-einsteino-sapnai-286-695411?copied).
Biblioterapijos užsiėmimų dalyviai sutiko pasidalinti mintimis knygoje nagrinėta tema – apie laiką.
„Šias akimirkas jis bėga labai! Junti suvokimą, kad jis kaip smėlis sunkiasi pro pirštus, o tiek daug norisi nuveikti. Jis man toks greitas – diena prasideda ir va – jau vakaro užsklanda. Ir vėl rytas. Kur mano tapyba, gamtos alsavimas, akimirkos laukimas ir atrastas naujas laikas su tėvais – yra pats brangiausias. Nes jis greičiausiai bėga. Kiekvienas susitikimas – tai laiko sustabdymas! Laikas skirtas savęs pažinimui… Jo visada maža“. Vėjų Smilga
„Laikas – tai tėkmė, kurios negalima sustabdyti ar pagreitinti. Jis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų. Kai skubi – laikas greitėja, kai lauki – ilgėja. Laike pradžiugina bendravimas su kitais žmonėmis, perskaitytos knygos, kelionės“. Danutė
„Laikas – laimė, džiaugsmas, buvimas čia ir dabar; jausti meilę visiems ir viskam; saulės šviesa, laukimas skambučio, įgyvendinti norai, radau daug sveikinimo žodžių savo dukterėčiai. Laiminga!”. Jogailė
„Laikas beribis, laikas – gyvenimas. Laikas ir erdvė – neatsiejami. Grafinis vaizdavimas būtų toks: dvi tiesės, išeinančios iš bendro pradinio taško greta viena kitos. Tęsiasi iki begalybės. Laiką matuojame minutėmis, valandomis, metais, amžiais, bet jis išeina iš mūsų žemiško matavimo ribų, veržiasi tolyn į Visatą, nepaklusdamas Žemės dėsniams kitose planetose. Toje laiko tiesėje stoviu aš, kaip ir visi kiti. Neatsitiktiniai mes čia esame, bet sustatyti pagal tiksliai veikiančią sistemą. Kiekvienas turime savo mažą erdvę ir trumpą mums skirtą asmeninį laiką – gyvenimą. Visi einame skirtame laike tiksliai iš anksto nustatyta kryptimi, minutės, netgi sekundės, tikslumu, brangindami mums skirtą laiką, apdainuodami jį: „Laiko sustabdyti nieks negali…“, „Ir prabėgo metai nulingavo…“, „Bėga metai, lyg upelyje vanduo…“. Atsigręžę atgal matome iš paskos einančius vaikus, anūkus, proanūkius. Jie eina ta pačia tiese, tik jiems skirtame laike, nekartodami mūsojo. Priekyje matome tėvus, senelius, prosenelius, ėjusius ta pačia tiese, ta pačia kryptimi, savame laike. Jie, manome, jau yra už žemės ribų. Ten einame ir mes, kur mūsų laikas- gyvenimas turės kitus matavimus, bus skaičiuojamas ne žemės matais, ir taip iki begalybės“. Ramutė ir Antanas
„…Dažniausiai sakoma, kad laikas skirstomas į tris etapus: praeitį, dabartį ir ateitį. Man, asmeniškai, dabartis – esamas laikas – labai sunkiai suvokiamas. Viskas vyksta natūraliai, vyksta tai, kas suplanuota vakar, prieš savaitę ar metu, t. y. praeityje. Ateityje ši diena ir net akimirka, kurią dabar praleidžiu rašydama, liks praeitimi. Taigi peršasi išvada- laikas egzistuoja mūsų atminty, mūsų pasąmonėje. Laikas nėra aiškiai suprantama sąvoka. Dar keisčiau – laikas nėra sąvokus. Jį galima tiesiog prisiminti kaip įvykusių veiksmų grandinę. O suplanuoti, nustatyti jo tėkmę ar bent sekundei sustabdyti – mes bejėgiai… Mūsų visatoje greitesnė už šviesą yra tik žmogaus mintis. Per akimirką galime mintimis nusikelti į Luvrą ir stebėdami kokį nors Rubenso paveikslą su ironiška šypsena pažinti tų laikų estetiką ir postringauti apie to meto grožio sampratą. Ant kitos sienos mįslingai žvelgianti Mona Liza taip pat privers pamąstyti: ką tuo metu galvojo dailininkas – nors tai taip pat tik to laikmečio įvykių tėkmė. Tačiau čia jau galima jausti tą ilgą laiko tarpą, prabėgusį iki šiandienos, ir tai, kaip laiko tėkmė keičia visą žmonių civilizaciją.
Laikas yra užmaršus. Tai, kas vyko prieš keletą metų ir tuo metu atrodė ypatingai – tiek daug emocijų, nusivylimo ar džiaugsmo, o gal net skausmo ar euforijos – šiandien jau atrodo visiškai nereikalinga, o gal net ir juokinga. Arba, kai kuriais, išskirtiniais atvejais – nepakartojama. Todėl tuos prisiminimus stengiamės „nukiški“ į tolimiausias širdies kerteles ir apsimesti, kad pamiršom. Mano gyvenimo credo: „Niekas nesikartoja. Viskas keičiasi. Rytoj viskas bus kitaip…bet viskas susiję”. Renata
Nuotraukų autorė Lina Bružienė.
Tapybos darbų autorė Renata Vinokurova.
Parengė Nijolė Raudytė.
