T. Leopold Scheifele OFM
Apie negalėjimą liūdėti
Prisimenu, kaip Didysis Penktadienis bažnyčioje vykdavo mano vaikystėje. Prisimenu ypatingai, ir tai buvo labai įspūdinga: visi bažnyčios langai buvo uždengti juodomis užuolaidomis, kunigų arnotai irgi buvo juodi. Didžiojo Penktadienio pamaldos buvo panašios į laidotuvių Mišias – netgi dar gedulingesnės. Sunku apsakyti, kaip mes visi tą dieną laukdavome Velykų!
Šiandien, o jau ir daugelį metų, Didžiojo penktadienio pamaldos bažnyčioje vyksta kitaip. Tiesa, yra skaitoma Kristaus Kančios Evangelija, yra Šv. Kryžiaus pagarbinimas, kurio metu giedamos kančios giesmės, tačiau arnotai – raudoni, o bažnyčia spindi pavasario šviesa! Netrūksta pamokslų, kurie išaukština Kristaus pergalę ant kryžiaus. Velykų jau nebereika laukti: Didysis Penktadienis jau priklauso Velykiniam Tridieniui, tai jau yra velykinė diena.
Visa tai turi gerą, gilią liturginę ir teologinę prasmę. Visai nenoriu sugrįžti atgal, bet vis tiek klausiu: ar mes nepraradome gebėjimo liūdėti?
„Negalėjimas liūdėti“ – taip vadinosi garsi Aleksandro ir Margaretės Mičerlikų publikacija. Tai buvo po II-ojo pasaulinio karo. Kartu su naujos respublikos sukūrimu, su „ekonomikos stebuklu“ į Vokietiją atėjo, pasak Mičerlikų, kolektyvinė prarastos didžiosios iliuzijos ir baisių sunaikinimų užmarštis, kurią žymėjo „negalėjimas liūdėti“.
O aš noriu paklausti: ar tik anuo metu ir tik tai norėjosi pamiršti? Prieš porą dienų skaičiau: prieš 20 metų Ruandoje vyko genocidas, nusinešęs milijonus gyvybių. Ar mes tai pamiršome? Tikrausiai!
O ką dar mes pamiršome? Armėnijos genocidą, XX amžiaus pradžios golodomorą Ukrainoje, vadinamo „arabų pavasario“ aukas Tunise, Libijoje, Egipte, šiandienos baisumus Sirijoje! Kas dar prisimena tvanus Pakistane, Bangladeše, žemės drebėjimą Haityje ir t. t.?
Tiesa, negalime nuolat apie visa tai galvoti. Bet vis dėlto tokiai daugybei aukų – nužydytiems, nukankintiems, praradusiems tėvus ar vaikus, sveikatą, namus ir visą nuosavybę, iki paskutinių marškinių – jiems visiems būtina skirti vietos savo širdyje, jau vien dėl to, kad patys išliktume žmonėmis, turinčiais jautrią, o ne akmeninę širdį!
Popiežius Pranciškus savo laiške „Gaudium Evangelii“ įspėja apie šiandienos žmogaus vidinę tuštumą ir vienatvę: „Kai vidinis gyvenimas apsiriboja vien savais interesais, nebelieka vietos kitiems, nebeįsileidžiami vargšai, nebegirdimas Dievo balsas, nebejuntamas malonus jo meilės džiaugsmas, išblėsta entuziazmas daryti gerą.“
Savęs praradimas prasideda nuo „apsiribojimo savais interesais“, ir, norėčiau pridėti, nuo „negalėjimo liūdėti“!
Ar Didysis Penktadienis negalėtų atnaujinti mumyse šitą gebą liūdėti, liūdėti ne dėl paties liūdesio, o dėl to, kad žmogiška širdis jautri, ne iš akmens? Gal ir dėl giliau išgyvenamo Velykų laukimo?
Tam nereikia, kad bažnyčios langai būtų uždengti juodomis užuolaidomis.
Tam turėtų užtekti įdėmaus žvilgsnio į mūsų pasaulį ir į mūsų amžininkų gyvenimą.
Ir ypatingo žvilgsnio – ilgo ir giliaus – į Kristaus kančią šį Didįjį Penktadienį.
Tėvas Leopoldas Scheifele OFM, Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynas, Klaipėda
