Br. Evaldo Darulio nuotrauka
Norėčiau nors trumpai papasakoti apie savo patirtį išgirdus diagnozę ir tai, kas man padėjo nusiraminti ir susigyventi su liga. Dar visai nesenai, prieš pusmetį, gyvenau įprastą gyvenimą: skubėjau, dirbau, planavau. Tai vienur, tai kitur išgirsdavau, kad kažkas iš pažįstamų ar jų artimųjų susirgo onkologine liga. Pagalvodavau – kaip jiems ir jų artimiesiems sunku, bet kad pati galiu susirgti negalvojau. Aš buvau įsitikinusi, kad mano stiprus organizmas, juk aš net gripu nesergu. Tad po operacijos buvau rami ir galvojau apie tai, kaip greičiau atgauti jėgas ir grįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Mano ramybę nutraukė gydytojo skambutis, pranešęs kad reikės dar vienos operacijos, nes buvo rasta pakitimų. Kurį laiką nesuvokiau, kas atsitiko, nebuvo panikos, net ašarų nebuvo. Kaip dažniausiai būna, neramios mintys atėjo naktį, jos nedingdavo ir dienomis. Buvo sunku susitaikyti su tuo, kad aš sergu onkologine liga. Nenorėjau su niekuo kalbėti apie savo ligą, vis tiek nesupras, kaip aš jaučiuosi, nenorėjau kad guostų, o tas pasakytas „nepergyvenk, viskas bus gerai“ labiau nervino nei guodė. Aš galvojau – visada su savo problemomis susitvarkydavau pati, susitvarkysiu ir dabar – aš juk stipri. Mano artimiesiems taip neatrodė. Jie matė, kad man sunku. Kai sesuo pasiūlė apsilankyti pas psichologą šv. Pranciškaus onkologijos centre, pažiūrėjau į tai gana skeptiškai, suabejojau ar man to reikia. Bet nutariau pabandyti – blogiau nebus. Po susitikimo pasidarė truputį lengviau, nes pamačiau kad suprato mane ir davė naudingų patarimų. Nors buvau supažindinta apie kitas centre teikiamas paslaugas ir užsiėmimus, vis dar abejojau ar man to reikia – gal jie silpnesniems ligoniams. Kai sesuo (ačiū jai) pabendravusi su centro savanorėmis, pasiūlė užsirašyti į savitarpio pagalbos grupę – sutikau. Žinojau, kad tokie užsiėmimai padeda žmonėms spręsti problemas, bet nebuvau įsitikinusi, ar man to reikia ir ar padės man. Abejones, ar gali svetimi žmonės suprasti mane ir mano nerimą, išsklaidė pirmas susitikimas. Jauki aplinka ir malonus, šiltas savanorių bendravimas nuteikė raminančiai. Prisistačius ir pradėjus kalbėtis, užplūdo ramybė ir pasitikėjimas – aplink tokios pat likimo sesės. Nors skiriasi diagnozės ir stadijos problemos visų panašios. Į kitus susitikimus važiavau kaip į šventę. Malonu buvo bendrai ieškoti mus užklupusių problemų, nerimo sprendimo būdų. Puikiai parinktos susitikimų temos, citatos iš Biblijos leido giliau pažvelgti į save, į santykius su aplinkiniais ir juos keisti. Net keista – susirinko nepažįstami, skirtingų pomėgių, profesijų žmonės, o tiek daug bendro. Artumą, bendrystę labai sustiprina bendra malda. Kiekvieną kartą buvo vis sunkiau skirtis, pokalbiai užsitęsdavo ir, rodėsi, dar galėtume kalbėtis ilgai…. Namo grįždavau įgavusi daugiau pasitikėjimo ir ryžto keisti savo požiūrį į gyvenimą ir santykius artimaisiais. Gal ne viskas, kas neramina, buvo išsakyta, gal ne visas problemas pavyks išspręsti, bet bent jau žinau kaip geriau tai padaryti: reikia neužsisklęsti savyje, kalbėtis, prašyti kitų pagalbos, melstis ir padėti kitiems. Puiku, kad yra toksai centras, kur galima susitikti, pabendrauti, užsimiršti, praturtinti save dvasiškai. Nuoširdus Ačiū jo įkūrėjams, darbuotojams ir savanoriams. Telaimina juos Dievas.
Su pagarba savitarpio pagalbos grupės narė Asta
