Vida Angelė ir Alfonsas Ipolitas Stanevičiai. Nuotrauka iš šeimos archyvo.
Kai Klaipėdoje dar tik buvo padėti Šv. Pranciškaus onkologijos centro pastato pamatai, čia lankėsi Toronto Prisikėlimo parapijos „Vilties bėgimo“ iniciatorė ir organizacinio komiteto narė Ona Stanevičiūtė – Mills su mama Vida Angele Stanevičius ir dar visai mažytėmis dukrelėmis Daivute ir Audrute. Šiais metais Toronto Prisikėlimo parapijoje įvyko jau 10-asis „Vilties bėgimas“, nuo pat pirmos dienos besirūpinantis parama Šv. Pranciškaus onkologijos centrui.
O. Stanevičiūtė-Mills ir jos tėvų šeima daug laiko ir jėgų skiria lietuvybės puoselėjimui. Tai nuo vaikystės ypač skatino jos mama Vida Angelė Anskytė, gimusi 1941 m. Marijampolėje Vaclovo ir Onos Anskių šeimoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jie buvo priversti pasitraukti, tad V. A. Anskytė užaugo Toronte. Ji prisijungė prie lietuvių bendruomenės, Toronto universitete baigė anglų ir lotynų kalbas, vėliau mokytojavo. Ištekėjo už Alfonso Ipolito Stanevičiaus ir užaugino du vaikus – Onutę ir Matą. Stanevičiai savo šeimai nuolat skiepijo meilę Lietuvai, rūpinosi, kad vaikai kalbėtų lietuviškai ir dalyvautų lietuvių bendruomenės veiklose. O. Stanevičiūtė –Mills su vyru Jonu dukras Audrą ir Daivą taip pat auklėja lietuviškoje dvasioje. Mergaitės lanko lietuvių mokyklą „Maironis“, lietuvių parapijos chorą, lietuvių sporto klubo „Aušra“ krepšinio ir stalo teniso treniruotes, tautinių šokių grupę „Gintaras“, skautų ir ateitininkų organizacijas. Pati O. Stanevičiūtė-Mills dirba tikybos mokytoja katalikiškoje Toronto bendrojo lavinimo mokykloje, , taip pat yra aktyviai įsijungusi į šeimų bendruomenės veiklą. Lietuva šiai šeimai yra ypatinga, o dukrytės turi net tris pilietybes – britų, lietuvių ir kanadiečių.
Alfonso Ipolito ir Vidos sūnus Matas su žmona Raminta augina dukrą Larą ir sūnų Arą. M. Stanevičius mokėsi Vasario 16 gimnazijoje Vokietijoje, buvo skautas. Jo sesuo Onutė buvo išrinkta Kanados l lietuvių jaunimo sąjungos pirmininke, o vėliau šias pareigas perėmė Matas. Daugelį metų jie abu aktyviai dalyvavo pranciškonų stovykloje „Kretinga“ Vasagoje, o dabar liko ištikimais jos rėmėjais.
Dešimtajame Toronto Prisikėlimo parapijos „Vilties bėgime“ viena iš pagrindinių aukų buvo skirta šeimos tėvo Alfonso Ipolito Stanevičiaus (1941.10.30 – 2017.12.20) atminimui. A. I. Stanevičius gimė 1941 m. Šiaulių rajone, Rykantuose. Karo metais su tėvais ir seserimi pasitraukė į Vokietiją. Iš ten išvyko į Kanadą ir su šeima atsidūrė Monrealyje, kur jo tėvas dirbo pagal sutartį. Vėliau mamos brolis iškvietė juos į Hamiltoną, kur vaikai ir užaugo. Mokėsi šio miesto gimnazijoje, ją baigęs studijavo statybos inžineriją universitete, po to dirbo Stelco plieno gamykloje. A. I. Stanevičius buvo vyriausias iš trijų vaikų. Jauniausias brolis Antanas Britų Kolumbijoje mirė nuo vėžio, nesulaukęs pensijos. V. A. Stanevičius prisimena, kad jos vyras rūpinosi pagalba sergantiems vėžiu. Kai Šv. Pranciškaus onkologijos centro statyba Klaipėdoje gal dar nebuvo pradėta, jis padėjo br. Benediktui Jurčiui OFM aplankyti Kanadoje keletą onkologinės pagalbos centrų.
Nuotraukų galeriją galima peržiūrėti čia.
Giliai nuo mažumės tikintis, A. I. Stanevičius patarnaudavo per Mišias lietuvių bažnyčioje ir anglų bazilikoje, kurioje buvo paskirtas vyresniuoju net dviem šimtams tarnautojų. Jis buvo Hamiltono Aušros Vartų parapijos valdybos pirmininku, Hamiltono lietuvių banko „Talka“ valdybos sekretoriumi, aktyviai dalyvavo maldos būreliuose, aukojo šalpos organizacijoms. Daugelį metų priklausė skautų organizacijai, šoko tautinių šokių kolektyve, vaidino Kanados lietuvių mėgėjų dramos teatre „Aukuras“ (Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/straipsnis/aukuras-3/). Bet didžiausia aistra buvo gamta. Ontario provincijoje A. I. Stanevičių vadino „Wood Duck Alfie“, jo vardas minimas dviejuose knygose apie paukščius. Buvo pradėjęs rūpintis ir „Monarch“ drugeliais, nes ir jiems grėsė išnykimas, pasodino krūmų, kuriuos jie mėgsta. Pradėjo statyti inkilus ir įspūdingiems melsviesiems paukščiams (Bluebirds), jų Kanadoje taip pat mažėja. Išėjęs į pensiją, persikėlėlė gyventi į Torontą. Meilę gamtai, kurią įskiepijo tėvas, taip pat nuoširdus gamtosaugininkas, A. I. Stanevičius perdavė be galo mylimoms anūkėms. Veždavosi jas tvarkyti ančių lizdų, skaičiuoti jų kiaušinius, kartu stebėdavo įvairius gyvūnus ir gamtos reiškinius. Gamta Alfonsui visada buvo Dievo sukurta ramybės oazė. Jis buvo medžiotojų ir žūklautojų klubo narys Hamiltone ir Rochesteryje (kur buvo vienintelis kanadietis).
Šeimos bičiulė Genovaitė Žukauskienė prisimena: „Viešint Kanadoje gavau Alfonso Stanevičiaus pasiūlymą susipažinti su laukine Kanados gamta ir padėti jam patikrinti pačių spalvingiausių Kanados vandens paukščių – miškinių ančių – lizdus. Šios antys lizdus mėgsta sukti prie gėliavandenių vandenų įvairiuose uoksuose, bet dėl augančių gyvenviečių jos beveik dingo iš Hamiltono ir Halton apylinkių. Išsigelbėjimas – Alfonso sukonstruoti nameliai, kuriuos jis pakeldavo virš vandens ir taip apsaugodavo nuo plėšrūnų. Žinodamas, kur yra lizdai, patikrindavo, kiek kiaušinėlių padėta, o rudenį Alfonsas sužinodavo, kiek ančiukų išsirito suskaičiavęs likusius lizde kiaušinių lukštus. Ir kaip jis džiaugėsi, kai lizde rasdavo didesnį skaičių likusių nuo išsiritusių ančiukų lukštų. Per visą regioną esančiuose lizduose Alfonsas suskaičiuodavo tūkstančius išsiritusių ančiukų. Namelius nuolat prižiūrėjo ir tvarkė, jo dėka miškinės antys vėl kasmet parskrenda ir saugiai apsigyvena jo padarytuose nameliuose. Kaip pasigaminti namelius miškinėms antims Alfonsas mokė ir kitus gamtos mylėtojus. Už šią veiklą Kanados gamtos apsaugos tarnybos ne kartą Alfonsą Stanevičių apdovanojo įvairiais apdovanojimais ir dovanomis“.
Kanados Gamtos apsaugos tarnybos (Ministry of Natural Resources) ir kitų gamtos organizacijų pakviestas keliaudavo po visą regioną, pasakojo, mokė kaip gelbėti antis, kaip padėti joms, kad jos suktų lizdus. Jis vedė plačią ančių populiacijos apskaitą apie paukščių lizdų vietoves, kiaušinių, perėjimų skaičius visame Flamboro regione. Kiaušinius skaičiavo tūkstančiais. Netgi įsigijo navigacinę sistemą (GPS), kad galėtų surasti visus lizdus. A. I. Stanevičiaus darbas buvo daug kartų pažymėtas, įvertintas, nors jis pats apie tai šeimai ne visada ir pasakydavo… Apie Wood Duck Alflie dažnai rašė laikraščiai „Hamilton Spectator“, „Toronto žinios“, o lietuvių bendruomenė jo gamtos apsaugos veikla ypač didžiavosi ir džiaugėsi. Su talkininkais jis valė kūdras, rengė demonstracijas prieš gamtos teršimą. Dažnai žmonės į jį kreipdavosi pagalbos ar patarimo gyvūnų ir gamtos apsaugos klausimais.
Kai A. I. Stanevičius jau gulėjo ligos patale, gaudavo daug laiškų iš vaikų, kuriuos jis buvo mokęs apie gamtą. Viename jų V. Stanevičius krikšto dukra Viktorija rašė: „Kai bus pavasaris ir atskris miškinės antys (wood ducks) ir melsvieji paukščiai (bluebirds) prisiminsiu, kad juos išgelbėjai. Alfa, tu esi mano herojus! Aš mokykloje visiems papasakojau, kad pažįstu žmogų, kuris išgelbėjo wood ducks. Kai su mama vaikščiojame miškelyje, aš matau jas, plaukiančias upelyje. Tu jas išgelbėjai, o mes galim jas palesinti. Myliu ir greitai pasveik“. A. I. Stanevičius ligą išgyveno kantriai, iki paskutinės minutės skleidė viltį ir šviesą, dalijosi nepaprastu jumoro jausmu, o nenutrūkstantys draugystės ryšiai siejo jį su daugeliu žmonių. A. I. Stanevičiaus šeimos dėka jo atminimas yra įprasmintas ir gyvas Šv. Pranciškaus onkologijos centro misijoje ir taip gali pagelbėti daugeliui kitų, sergančių sunkia liga. A. I . Stanevičiaus gyvenimas, jo pasiaukojanti veikla ir siekiai nuolat mums primena, kad „Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 10).
Parengė Nijolė Raudytė
Nuotrauko: iš Vidos Angelės Stanevičius asmeninio archyvo ir Šv. Pranciškaus onkologijos centro archyvo.
