Br. Benediktas Jurčys
Išgyvename dar vieną nuostabų pasikeitimą – matome ir esame liudininkai, kaip rūpinamasi onkologiniais ligoniais ir jų artimaisiais. Kalbu apie vidinį pokytį, kurio tikėtasi, jis buvo lauktas, o dabar patys šios ligos paliestieji bei jų artimieji išgyvena nuostabų, gydantį pasikeitimą,- patys ima keistis. Toji kaita negriauna ir nenaikina. Toji kaita kuria – kalbu apie Vilties piligrimus, statančius Vilties miestą.
Mes esame drauge, nes žinome, ko iš tiesų žmonės nori ir ko jiems reikia, kad, kelionėje per ,,vėžį ” apmaldytų griaunančią ligos jėgą. Džiugu, kad abejingumo ir globalaus vartojimo akivaizdoje auginame gelbstinčią, nuoširdžią, gebančią aukotis ir būti dėl kitų bendruomenę – mes atveriame Vilties miesto duris. Tai augimo – ir dvasinio, ir fizinio – ženklas. Skleidžiasi žmogaus kilnumo ir orumo erdvė. Kiekvieną kartą, peržengę šį slenkstį, jūs išgyvensite vidinės pergalės prieš negalę akimirkas.
Nepaisydami visų neigiamų prognozių – mes esame, mes jau atveriame duris pastato, gimusio ne iš cheminių elementų Mendelejevo lentelėje. Šie statiniai pirmiausia gimė mūsų širdyse, kurias jūs jau pažįstate. Čia atėję nerasite sustabarėjusių institucinių struktūrų.
Mes tikėjome ir tikime, kad Dievas leidžia mums vykdyti šią misiją. Todėl stengiamės ligonio kančią perkeisti, pakylėti skaudančias jų širdis, kad mąstytų apie Dievo meilę žmogui ir kūrinijai, šalintų visas kliūtis, atskiriančias nuo gyvybės Teikėjo.
Brolis Benediktas
