Vilties piligrimai 2013 m. Čigonaliuose
Šv. Pranciškaus onkologijos centro bendruomenė „Vilties piligrimai“ turi gražią tradiciją – liepos mėnesį kelias dienas pabūti kartu, pasisemti stiprybės iš gamtos, bendrystės džiaugsmo ir Dievo žodžio prisilietimo. Šiemet į stovyklą Cigonaliuose, Kretingos rajone, netoli Kartenos miestelio, rinkomės jau penktą vasarą. Suvažiavome iš Klaipėdos, Kretingos, Gargždų, Palangos, Vilniaus ir kartu praleidome keturias puikias poilsio dienas. Pati gamta suspėjo nustebinti savo įvairove. Kaip kaleidoskope vakaro tvankumą keitė lietūs, žaibai ir griaustiniai; rytinio vėjo gaivumą – dienos kaitra. Tik būnant gamtoje ir galima pamatyti nuolat besikeičiantį pasaulio grožį. Pasiskirstę į grupes, visi dalyviai pasidalino kasdieninius buities darbus ir pareigas. Stovyklos organizatorės pasirūpino, kad kasdien turėtume gražaus poilsio, prasmingų paskaitų ir malonių kultūrinių vakarų.
Visas dienas su bendruomene gyveno brolis Evaldas Darulis ofm. Jo dėka ne tik išgirdome išmintingus kunigo žodžius apie netektis, bet ir ryškiai pajutome pranciškonišką dvasią. Atrastas ir gelbėjamas mažytis paukštelis tapo meilės ir dėmesio įrankiu parodyti šv. Pranciškaus santykį su kiekvienu Dievo tvariniu. Na, o katino, kuris sugebėjo užlipti ant aukšto namo stogo ir neberasti kelio atgal, gelbėjimo operacija įtraukė visus čia buvusius. Tai buvo pamokos, kaip reikia matyti pasaulį ir nebijoti ištiesti pagalbos ranką mus supančiai gyvybei.
Į stovyklą trumpam atvažiavę broliai pranciškonai Paulius Vaineikis, Benediktas Jurčys, Gediminas Numgaudis, Andrius Nenėnas, Juozapas Pudžemis, Astijus Kungys keitė vienas kitą ir suteikė unikalią progą išgirsti tiek daug išminties iš šv. Rašto skaitinių ir brolių įžvalgų. Rekolekcijos – puiki galimybė susimąstyti apie amžinas vertybes: Dievo meilę, gyvenimą šviesoje, maldą, atjautą, bendrystę. Šiandiena, įtraukianti į gyvenimo verpetą, nori mus atskirti vienus nuo kitų, supriešinti, paklaidinti. Žmogus vis mažiau kviečiasi kitą į savo gyvenimą. Juk dažnas važiuoja į apskritą parą dirbančią „Maximą“ nusipirkti pritrūkusios druskos ar duonos, nei užeina pas šalia esantį kaimyną jos paprašyti. Skolinantis reikės šnektelėti, nusišypsoti, pasidomėti šalia gyvenančiu… Bendrystės praradimas palieka vietą vienatvei, liūdesiui, nereikalingiems jausmams. Pamirštam, kad atjauta – tai kito skausmas mano širdyje. Kalbėta apie gydančią Jėzaus meilę, dangaus karalystę, kokiu tinklu ir kiekiais žuvis Dievas gaudo. Aštriai suskambėjo pranciškonų provincijolo brolio Astijaus Kungio klausimai: „O kokia tu esi žuvis?“, „Ar būsi pakviestas atsisėsti prie puotos stalo?“ Visą gyvenimą mokomės mylėti Dievą visa širdimi ir mylėti visus Dievo širdimi. Gyvenimas keičiasi, kai išmokstame save aukoti iš meilės artimui ar netgi priešui. Tikėti ir vienytis su Dieviška išmintimi, meile ir tiesa mums padeda malda. Tai vienintelis būdas būti su Aukščiausiuoju. Reikia tik atrasti laiko nuoširdžiai kreiptis ir patikėti Dievui visus savo rūpesčius, nusiminimus ar abejones. Brolių išsakytos mintys palietė visus, o ypač pirmą kartą dalyvaujančius stovykloje. Dangira (vardas pakeistas), iš Vilniaus atvykusi po operacijos ir pirmo chemoterapijos kurso, liudijo apie čia įvykusius pasikeitimus jos širdyje. Išgirstos mintys jai duos naujų jėgų ir stiprybės tęsti sunkų gydymo kursą, o ir visiems kitiems išgirstas Dievo žodis nuvalė susikaupusias apnašas ir nešvarumus, padės kitoje šviesoje gyventi bei matyti šalia esantį žmogų.
Be rekolekcijų turėjome puikias kultūrines vakarones. Pirmąjį vakarą visų širdys virpėjo nuo Arūno Raudonio atliekamų dainų ir giesmių. Antrąjį vakarą buvome „užburti“ iš Angelės Joknytės ir Rasos Lapienės lūpų skambančiais rusų romansų garsais. Gilių jausmų jaudulys atvėrė mūsų lūpas pritarimui ir daugelis romansų skambėjo visų čia susirinkusiųjų balsais. Trečiąjį vakarą žiūrėjome Dalios Kanclerytės sukurtą filmą „Tėveliukas“ apie pranciškoną Juozapą Pudžemį, visų vadinamą tėveliuku. Įdomu buvo stebėti ir patį filmo herojų, kukliai sėdintį paskutiniame suole, išgirsti jo gyvą juoką ir liudijimą apie savo pašaukimo kelią.
Stovykla tapo dovana, Dievo malone visiems atvykusiems, nes turėjome galimybę visą šį laiką būti „širdimis susiglaudus“, išgyventi savo, artimo ir Dievo pilnatvę. Išsiskyrėme gariau pažinę dvasinius dalykus bei krikščioniškos minties gelmes ir visus metus kantriai lauksime sekančios stovyklos Cigonaliuose.
Regina Daubarienė
