,,Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus meilę vienas kitam, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą“. Rom 13,8.
Jaunos mergaitės skabydamos žiedlapius galvoja ,,myli – nemyli.“ ,,Tu manęs nemyli. Nesakai to… Negirdžiu šių žodžių iš savo vyro, bet ir jam aš nesakau, kad myliu“ (S.), tačiau ,,<…> kai liga užklupo, pradėjau sakyti meilės žodžius savo artimiesiems. Sakau jų daug ir visiems. Pati pradėjau keistis, tada pradėjo keistis mano artimieji“ (M).
Dažnai trokštami žodžiai būna užšalę lyg gėlės sniege, o kartais tiesiog trūksta lūpų, galinčių ištarti:
– AŠ LABAI TAVE MYLIU…
– AČIŪ…
– AŠ PASITIKIU TAVIM…
– KAS BENUTIKTŲ AŠ VISADA TAVE PALAIKYSIU…
– BŪK STIPRI…
– TU TAI ĮVEIKSI…
– TU VIENINTELĖ TOKIA…
– NEBIJOK…
– AŠ ŠALIA…
– AŠ TAVIM PASIRŪPINSIU…
Mes žinome iš ko norėtume vienus ar kitus žodžius išgirsti, o kartais pasitikime ir leidžiame svarbius žodžius ištarti tam, kuris prie mūsų priėjo šią akimirką.
Dėkoju grupės dalyvėms, leidusioms pasidalinti savo mintimis ir darbais.
Teksto ir nuotraukų autorė Irena Baltiejienė