„Pačią tikriausią meilę, džiaugsmą ir pasitenkinimą rasite tik savyje“ (J. R. Geffen „Kelionė per vėžį“)
Su savo liga susipažinau prieš 9 metus, ir nuo 2011-ųjų mano kelionė su karcinoma tęsiasi…
Dėkinga Dievui ir Jo malonei, kad tų metų rugpjūty aš susitikau su grupe onkologinių ligonių, kurie rinkosi Kretingos miesto pranciškonų vienuolyne. Tuo metu tai buvo tie žmonės ir mažesnieji broliai, kurių dėka man pavyko orientuotis savo nevilties skausmo tamsybėse. Jų maldos, liudijimai, patarimai, padrąsinimai buvo ta fundamentali kelio pradžia, kuri taip stipriai įsišaknijo manyje, kaip Viešpaties pažadas man; „AŠ niekada tavęs nepaliksiu ir neapleisiu“. Tai buvo kelionė į savęs ir Dievo pažinimą, atsakymas į klausimus: kas aš, o kas – Jis? Patyriau Jo meilę per žmones ir brolius.
Kai mes savo susitikimuose kalbėdavom apie vietą, kuri labai reikalinga onkologiniams ligoniams – su profesionalia psichologų pagalba, muzikos, kvapų, dailės terapijomis ir daug kitų dalykų, šventai tikėjau, kad ji bus. Tačiau nemeluosiu, dar labiau norėjau niekada pačiai nepasinaudoti tomis paslaugomis. Mane guodė žinojimas – „Tavo rankose yra mano laikai“ (Ps 31, 15).
2020 m. gegužę sugniuždyta ėjau į Šv. Pranciškaus onkologijos centrą Klaipėdoje. Kaip atsitiko, kad vėl užlipau ant to paties grėblio? Kodėl taip skauda širdį ? Ar taip išbandomas mano tikėjimas?
Maloniai atvėrusi centro duris, mane pasitiko direktorė Aldutė. Po pokalbio su ja, tikrai žinojau, kad priimsiu jos kvietimą atvykti į centrą, pabūti kelias dienas, panaudoti ligą ir skausmą savęs pažinimui. Neramino tik mintis, kas leis nuskausminančius vaistus, kai būsiu centre. Metastazės kauluose daro savo juodą darbą. Todėl kartu su leidžiamais nuskausminamaisiais vaistais pasiėmiau tablečių.
Čia norėjau visos veiklos, ką centras galėjo pasiūlyti: pokalbių, informacijos, psichologo pagalbos, relaksacijos, šokių, kvapų terapijų, siūti, velti ir kitų. Būnat centre, aiškėjo pasirinkimai dėl darbo, ateities planų. Rimo emocijos, pergyvenimai, net skausmas. Nepanaudojau nė vieno švirkšto!! Miegojau, kaip vaikystėje. Veiklų metu, taip įnikdavau į darbą ar bendravimą su šalia esančias, kad užmiršdavau visas negandas. Savo pačios rankomis padaryti dirbiniai kėlė džiaugsmą. O ramybės oazė, o rožių kvapai, o šilta vasaros saulė balkonėlyje, skaitant „Ribas“… Nemeluosiu, jaučiausi „nepadoriai“ gerai.
Šv. Pranciškaus onkologijos centras išties yra ta vieta, kurioje tau padeda praeiti kelionę per vėžį oriai. Padeda pažinti save, susidraugauti su liga, būti drąsiai, dalintis su kitais. Dėkui už viltį. Būkit palaiminti.
Loreta
