Baigiamojo savanorių mokymų renginio akiminrkos: brolio Benedikto Jurčio ofm patarimai pasirengusiems savanoriauti centre
Lektorė Telšių krizių centro direktorė Vanda Benaitienė
Lektorės iš Didžiosios Britanijos Susane Hackworth ir Elizabeth Ridgway
Lektorė psichologė Lilija Vitkauskienė
2013 metais Šv. Pranciškaus onkologijos centre paruošta 30 savanorių, kurie savo laiką ir jėgas skirs onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems. Savanoriams prieš pat Kalėdas buvo įteikti mokymų baigimo pažymėjimai. Savanorių mokymai vyko dviem grupėmis : kovo – birželio ir spalio – gruodžio mėnesiais. Kiekvienas dalyvis išklausė 72 valandų trukmės paskaitų ir praktinių užsiėmimų kursą. Šv. Pranciškaus onkologijos savanorių mokymo programa buvo parengta pagal Macmillan cancer support centre (Didžioji Britanija) akredituotą savanorių mokymo medžiagą. Lektoriai, remdami Šv. Pranciškaus onkologijos centrą, taip pat dirbo kaip savanoriai.
Savanorių mokymai pradėti tema „Kas yra konsultavimas“. Apie ligonių bei jų artimųjų konsultavimo ypatumus, konsultanto kompetencijos ribas paskaitas skaitė ir praktinius užsiėmimus vedė Klaipėdos universitetinės ligoninės klinikinė psichologė Asta Libikienė, psichologai Mindaugas Radušis ir Lilija Vitkauskienė.
Didžiojoje Britanijoje Plimuto (Plymouth) mieste veikiančio The Mustard Tree Macmillan Cancer Support Centre darbuotojos Susane Hackworth ir Elizabeth Ridgway, profesionalios slaugytojos, ne vienerius metus teikiančios visapusišką pagalbą vėžiu sergantiems ligoniams, dalijosi žiniomis su Šv. Pranciškaus onkologijos centro organizuotų savanorių kursų dalyviais temomis „Kas yra vėžys. Gydymas. Šalutinis poveikis. Paliatyvi slauga“. Remdamosi savo patirtimi, lektorės aiškino, kokios gali būti taikomos vėžio gydymo metodikos, kas lemia vieno ar kito gydymo būdo ar medikamento pasirinkimą, kaip jie derinami tarpusavyje. Tai, pasak lektorių, labai svarbu, nes nuo to tiesiogiai priklauso gydymo sėkmė. Taip pat analizuotas žmogaus organizmo patiriamas šalutinis poveikis, sukeltas tiek paties vėžio, tiek jam nugalėti skirto neretai itin agresyvaus gydymo, bei galimybės šį poveikį sušvelninti ar net visai pašalinti. Daug dėmesio mokymuose skirta ir paliatyviajam gydymui, kurio tikslas – pratęsti remisijos periodą, užkirsti kelią ligos recidyvui, bei paliatyviajai slaugai, kai siekiama pagerinti ligonio gyvenimo kokybę, apsaugoti nuo nepakeliamo skausmo. Nors Šv. Pranciškaus onkologijos centre ligoniai nebus gydomi, tačiau, savanorių įsitikinimu, turėti kuo daugiau žinių apie vėžio prigimtį bei jo gydymo būdus yra tiesiog būtina. Tai, pasak jų, padės geriau suprasti šia liga sergančiųjų būseną. Aiškus suvokimas, ką žmogus patiria, ką jaučia kiekvienu gyvenimo su šia diagnoze periodu, didele dalimi lems savanorio pastangų suteikti jam ir jo artimiesiems dvasinę ir psichologinę pagalbą sėkmę.
Kaip padėti išgyventi vėžio diagnozę neišvengiamai lydinčias dvasines krizes, baimę, neviltį, vienatvę, socialinių ryšių nutrūkimą, nerimą dėl savo ir artimųjų ateities dalijosi žiniomis ir patarimais Telšių krizių centro vadovė psichologė Vanda Benaitienė savo paskaitose ir praktiniuose užsiėmimuose tema „Konsultavimo įgūdžiai“.
Suvokti ir priimti, kad vėžio ligos ištiktą žmogų ir jo artimuosius gali lydėti tam tikros netektys – darbo, mėgiamos veiklos, bendravimo, kito žmogaus – mokė pranciškonas brolis Evaldas Darulis, kalbėdamas tema „Netektys“.
Klinikinės psichologės Asta Libikienė ir Teresa Sausaitis paskaitoje „Psichologinės krizės sergant vėžiu“ dalijosi mintimis kaip valdyti vėžio ligos diagnozės įtakotą kritišką padėtį, efektyviai pagelbėti ir apsaugoti onkologinės ligos diagnozę išgirdusį žmogų ir jo šeimos narius.
Savanorių mokymus užbaigė Klaipėdos universiteto docentės, psichologės dr. Dianos Būtienės praktinė „Supervizija“, kuri atvėrė kiekvieno dalyvio gebėjimus, privalumus, trūkumus, išryškino pagrindines gaires, kurios būtinos konsultuojant vėžio liga sergančius žmones ir jų artimuosius.
Ne paslaptis, kad daliai savanoriauti pasiryžusių žmonių patiems yra tekę akis į akį susitikti su šia liga, nueiti ilgą fizinių bei dvasinių kančių pilną kelią sveikimo link. Tarp savanorių taip pat nemažai slaugiusiųjų šia liga sirgusius artimus žmones.
Mokymus baigusi savanorė Vilija Šilinienė sutiko pasidalyti savo pastebėjimais: „Mokymai – tai vertinga patirtis, tačiau net ir ji ne visada gali padėti rasti tinkamus žodžius paguodos, atjautos ir palaikymo reikalingam žmogui. Vėžys – itin klastinga, daug skirtingų veidų turinti liga. Kiekvieno išgirdusiojo šią diagnozę atvejis ir potyriai yra be galo individualūs“.
Nijolė Raudytė
