|
Prieš 10 metų Klaipėdoje duris atvėrė Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos viešoji įstaiga „Šv. Pranciškaus onkologijos centras“, įsikūręs šalia mieto ligoninių komplekso ir Girulių miško. Oficiali centro įkūrimo data yra 2005 m. lapkričio 7 d., tačiau tik 2013 m. rudenį buvo baigti statyti veiklai pritaikyti pastatai Klaipėdoje. Čia sukurtos ir plėtojamos onkologiniams ligoniams ir jų šeimos nariams bei artimiesiems skirtos socialinės paslaugos, teikiama dvasinė, psichologinė, sveikatinimo, informacinė ir tarpininkavimo pagalba, siekiant sušvelninti fizines, socialines, psichologines ir dvasines ligos pasekmes. Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė džiaugiasi suburta bendruomene ir talkinančiais savanoriais. Daugelis čia savanoriaujančių užsiėmimų vadovų patys yra patyrę šią ligą ir gerai žino, kas išbandymų situacijoje svarbiausia ir reikalingiausia, kas padeda atsitiesti ir perkeisti vertybes.
Šv. Pranciškaus onkologijos centre savanoriaujanti Gitana Eglinienė pasakoja savo istoriją.
Esu, klaipėdietė, neseniai grįžusi iš Airijos po 15 metų emigracijos. Rausvas kaspinėlis mano gyvenime buvo tai, į ką aš bijodavau pažvelgti. Ant mašinų lipdukai, akcijos, kviečiančios prisidėti. Mano akys atmetimo būdu nusisukdavo į priešingą pusę. Baimė… klausimas: ką jaučia tos moterys – kirbėjo mano galvoje. Ir štai, visiškai netinkamu laiku, kada mano gyvenime pradėjo viskas klostytis puikiai, buvo išgirsta frazė telefono ragelyje: „Jums krūties vėžys“. Tuo momentu gyvenimas išslydo iš po kojų. Kaip? Kodėl? Ką daryti? Visiška painiava ir panika galvoje. Mano mintys ir pasąmonė nenorėjo priimti tokios dovanos. Panikuoti nebuvo laiko. Žmogus, puolęs į neviltį ir pyktį, yra kurčias ir aklas – tą aš gerai žinojau.
Nė vieną minutę nenustojau tikėjusi, kad man viskas bus gerai. Daugiau juoko, daugiau pasitikėjimo aplinkiniais, daugiau meilės sau – pati savo mintimis kūriau ateitį. Dabar man viskas puiku. Aš žinau, kad ateityje viskas bus gerai. Žinojau, kad gyvenimas prašė atidžiau įsiklausyti į save, į savo norus, ir dar gerai žinau, kad Dievas rūpinasi manimi ir myli mane. Aš be galo esu dėkinga žmonėms, kurie atsirado mano kelyje, įveikiant man sunkų etapą. Nelaimė – geriausias mokytojas, kad gyvenimą reikia gyventi ir mylėti kasdien. 90 procentų sėkmės yra mūsų pačių rankose. Raskime laiko sau ir mylėkime save: visavertė mityba, ramus gyvenimo būdas be streso, kokybiškas miegas, fizinis aktyvumas. Man labai patinka šokti, nes tai yra geros emocijos, džiugina graži muzika ir šypsena.
Šv. Pranciškaus onkologijos centro lankytojus pakviečiau kartu su manimi pašokti lotynų Amerikos šokius: bosanovą, rumbą, tango, čia-čia-čia…. ir balinius šokius – Vienos valsą, lėtą valsą, tango… Jaunystėje 10 metų pati esu šokusi „Žuvėdroje“. Paskutiniu metu šokau Airijoje, savo miestelyje, pramoginius šokius su bendruomenės moterimis. Gavau lotynų Amerikos ir balinių šokių vadovės sertifikatą. Šoko įvairaus amžiaus moterys – nuo 16 iki 76 metų. Ir visai nesvarbu, kaip tas judesys atliktas, svarbiausia, kad šokis žmogui teikia džiaugsmą. Tad džiaukimės, šokim, mylėkim – čia ir dabar!
Krūties vėžys pakeitė mano gyvenimo planus. Šiandien žinau, kad niekas negali nukreipti upės tėkmės atgal ir kiekvienam skirtas savas kelias. Begalinis noras šokti ir dalintis scena su patyrusiomis gyvenimo iššūkį bendrakeleivėmis, turinčiomis panašią viziją kaip gyventi po ligos ar net gydymo etape, paskatino mane suburti šokiui. Esant kartu bendrystėje yra daugiau vilties, daugiau džiaugsmo, daugiau juoko. Atsiųsti Dievo žmonės lyg šviesos bangos, suvirpino mano širdį šilčiausiais jausmais. Mano kelias – tarnavimo Dievui kelias. Mano veikla – šokis su meile – kalba širdimi. Sukurta šokių grupė „Šviesos Banga“, lyg šviesos vibracijos nuvilnijusios, nušvitusios bangos, siunčia viltį . Dėkoju Dievui, už tai ką turiu.
Šilti ir įkvepiantys grupės dalyvių atsiliepimai, skatina nesustoti, kurti naujus šokius, džiuginti save ir kitus. Šokėjos tvirtina: šokis – gydymo terapija, šoku ir sveikėju (Staselė), šokis – tai mūsų alternatyvus gydymo būdas, kaip malda, kuri padeda mums kovoti su liga (Diana), šokis – tai muzika giliai iš širdies (Daivutė), šokis – tai kalba, kuria galime kalbėti visame pasaulyje, šokdamos jaučiame gyvenimo ritmą čia ir dabar (Renata), šokis – tai fizinis kūno lavinimas ir atgaiva sielai, tiesiog – švęskime gyvenimą, nes žinome, kaip viskas trapu … (Rūta), mes susibūrėme šokiui ir jis mus pakėlė į neregėtas aukštumas bendraujant tarpusavy, suteikia nuostabias emocijas, gerą nuotaiką (Vanda).
Parengė Nijolė Raudytė