Vasario 4-oji – pasaulinė kovos su vėžiui diena, inicijuota Tarptautinės vėžio kontrolės organizacijos ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), kasmet minima ir Lietuvoje. Šią dieną įvairiomis akcijomis ir renginiais bandoma atkreipti plačiosios visuomenės dėmesį į vėžio prevenciją ir į tai, kokia kita, be medicininės, pagalba ypač reikalinga sergantiems vėžio liga. Statistiniai duomenys rodo, kad 2014 m. pabaigoje mūsų šalyje buvo daugiau kaip 95000 sergančių vėžiu asmenų, 18540 iš jų nuo onkologinės ligos nustatymo buvo išgyvenę daugiau nei 10 metų. Lietuvoje kasmet diagnozuojama virš 17000 naujų įvairaus tipo onkologinių susirgimų atvejų. Kasmet Klaipėdos ligoninėse gydosi apie 3000 onkologinių pacientų (naujų diagnozuotų susirgimų ir tęsiančių gydymą). Klaipėdos universitetinėje ligoninėje 2013 m. buvo užregistruota 818 ( vyrų – 378, moterų – 440) vien tik naujų susirgimų onkologinėmis ligomis (navikais). Klaipėdos jūrininkų ligoninėje onkohematologijos skyriuje per metus vidutiniškai 200 pacientų diagnozuojamos piktybinės kraujo ligos. Naujai susirgusiųjų gydymas ligoninės stacionare užtrunka 6-12 mėnesių, daliai pacientų kelis kartus per metus skiriamas palaikomasis gydymas. Dažniausiai po medicininio gydymo (operacijų, kaulų čiulpų transplantacijų, chemoterapijos, radioterapijos ir kt.) prireikia keleto metų tiek psichologiškai, tiek socialiai adaptuotis. Net apie 50 % gydomų asmenų liga atsinaujina per pirmuosius 3 metus. Ligai progresuojant, ligonis praranda darbingumą. Akivaizdu, kad onkologinį susirgimą lydi daug fiziologinių, psichologinių, socialinių ir ekonominių pokyčių. Onkologinė liga – tai specifinė liga, kuri pažeidžia ne tik kūną, bet ir dvasią. Dauguma susiduria su ne tik visiems ligoniams būdingomis socialinėmis problemomis (nepajėgumu dirbti, darbo praradimu, izoliacija, materialiniais sunkumais, sunkumais prižiūrint vaikus ir t.t.), fizinėmis (organų funkcijų sutrikimas, skausmas, nuovargis), psichologinėmis (mirties baime, liūdesiu, nerimu, depresija, beviltiškumu, pykčiu, mąstymo pokyčiais, nepakeliamu skausmu, pasikeitusiais socialiniais ryšiais su artimaisiais, giminėmis, draugais, kolegomis dėl jų neadekvataus požiūrio į onkologinę ligą), bet ir problemomis, kylančiomis iš santykio su savimi ir kūnu (sergant atsirandantis netikrumas dėl savo ateities, gyvenimo būdo, pasikeitusių planų, naujos priklausomybės (nuo gydytojų, slaugytojų, medikamentų ir t.t.); santykių su socialine aplinka pasikeitimas (nesugebėjimas ar iš dalies gebėjimas atlikti savo vaidmenis šeimoje, darbe, tarp draugų, komunikacijos problemos), dvasiniais, egzistenciniais sunkumais. Tai rodo, kad sergančiajam yra reikalinga kompleksinė dvasinės, psichologinės ir socialinės reabilitacijos pagalba, kuri palaikytų onkologinių pacientų bei jų artimųjų psichosocialinę gerovę, sumažintų įtampą ir padidintų viltį. Esant gausiems neįgaliųjų onkologinių ligonių srautams Klaipėdos universitetinės, Klaipėdos Jūrininkų (yra 0,5 onkopsichologo etato) ir Respublikinės Klaipėdos ligoninių stacionaruose, pagal galimybes jiems teikiamos psichologinio konsultavimo paslaugos tik gydymosi stacionare laikotarpiu. Pasak Klaipėdos Jūrininkų ligoninės onkohematologijos skyriaus vadovės gydytojos L. Malciūtės, „Sunkia kraujo liga sergantiems žmonėms vien gydymo nepakanka – jiems svarbus artimųjų palaikymas, psichologinė ir socialinė pagalba“ (šaltinis: http://www.jurlig.lt/straipsniai/kraujo-vezys-isgydomas-vis-dazniau/). Akivaizdu, kad onkologiniams ligoniams, išėjusiems iš stacionaro, nepakanka gautų ligoninėje paslaugų, kad galėtų toliau adaptuotis socialinėje aplinkoje. Be to psichologinio konsultavimo stacionare metu dažnai išaiškėja ir kitos pagalbos, tokios kaip dvasinės, socialinės, papildomų terapijų poreikis. Šiandien Lietuvos ligoninės tikrai nėra pajėgios pilnai teikti tokių paslaugų. Tokio pobūdžio paslaugos jau teikiamos Vilniaus universitetinėje Santariškių ligoninėje: dailės terapijos užsiėmimus čia organizuoja OHBL „Kraujas“, vykdomas dvasinis konsultavimas, Kauno klinikose teikiamos papildomos terapijos. Po gydymosi stacionaruose, onkologiniai ligoniai tam tikrais atvejais iš ligoninių siunčiami į reabilitacijos įstaigas, vėliau – gydosi pas savo šeimos gydytojus (pirminiuose sveikatos priežiūros centruose). Akivaizdu, kad čia nėra galimybių teikti jiems reikalingą tolesnę pagalbą – kompleksines profesionalias psichosocialinės ir dvasinės reabilitacijos paslaugas.
Klaipėdoje įsikūrusi viešoji įstaiga „Šv. Pranciškaus onkologijos centras“ yra pirmasis mūsų šalyje novatoriškų paslaugų dienos centras, teikiantis nuolatines ir periodinio pobūdžio kompleksines psichosocialinės ir dvasinės reabilitacijos paslaugas sergantiems visų rūšių onkologinėmis ligomis, besigydantiems ar esantiems remisijos laikotarpyje, o taip pat jiems padedantiems artimiesiems. Šiuo metu dienos centro paslaugos teikiamos 500 kv. m. veiklai pritaikytame pastate, o 2015 m. balandžio mėn. pradžioje bus atidaryta antroji, stacionarių paslaugų, centro dalis, kurioje bus 15 gyvenamųjų kambarių bei įvairios kitos specializuotos patalpos.
Nijolė Raudytė