Daugelis Šv. Pranciškaus onkologijos centro savanorių yra patys sirgę vėžio liga. Įveikę šią nelengvą kelionę per ligą, žmonės ateina savanoriauti į centrą. Savanorystė tampa dalinimusi savo patirtimi, supratimu, pagalba kitam, kuris dar baimėje, nežinioje ir neviltyje.
Šv. Pranciškaus onkologijos centro savanoriai dalijasi mintimis apie savanorystę:
Daiva: Savanoriauju centre, nes man gera būti su tokiais pat žmonėmis kaip ir aš. Aš juos gerai suprantu, galiu išklausyti, nuraminti, padėti, padrąsinti. Jei ilgiau negaliu ateiti, labai pasiilgstu šios bendruomenės.
Jūratė: Dievas mane pakvietė savanoriauti kol dar nesirgau. Atsirado troškimas čia būti, daryti kažką naudinga, nors grindis išplauti. Po ligos pradėjau savanoriauti jau kitaip. Dalintis, gilintis į pagalbos ieškančio sergančiojo poreikius, padėti nueiti pas gydytoją, išvirti arbatos. Man savanorystė centre suteikia labai daug džiaugsmo, dėkingumo Dievui, kad sutinku čia tokių pat žmonių, kurie man padeda būti laimingai.
Silvija: Kai su Dievu „perėjau“ savo sunkią ligą, įgijau patirties, kuria noriu dalintis su kitais. Noriu, kad Dievo meilė ir rūpestis pasiektų kiekvieną žmogų. Būdami vieni su kitais patiriame besąlyginę Dievo meilę, dvasinę ramybę ir džiaugsmą. Bendruomenėje mes dalinamės bendrystės džiaugsmu. Likus vienam su savo liga, viskas gali atrodyti daug baisiau nei iš tikrųjų yra. Kai esi bendruomenėje, širdyje gali būti rojus, nors kūnas ir kenčia. Be Dievo negaliu to įsivaizduoti. Savo kūno ir dvasios resursų neeikvoju mąstyti, kas yra ar bus blogai. Man Dievas yra meilės ir vilties šaltinis. Todėl noriu būti su tais, kuriems reikia vilties.
Daina (sirgo artimasis): Nėra taip, kad kiekvieną savaitę noriu ir einu savanoriauti. Ne.Kartais visai nenoriu eiti, bet einu, nes ne sau aš noriu. Einu todėl, kad Dievas kviečia. Man savanorystė yra kaip tarnystė Dievo kariuomenėje ir dalinimasis Dievo dovanomis. Jaučiuosi kaip Dievo kareivis. Tai didelis įsipareigojimas, mokantis nuolankumo, auginantis dvasioje, atskleidžiantis daug įdomių Dievo žodžio įžvalgų. Tai ėjimas kartu su kitais tam tikru ritmu, naujos pažintys su kitais žmonėmis, iš kurių gaunu didelę dvasinę grąžą.
Keliai, atvedantys žmones į savanorystę, skirtingi ir labai panašūs. Nes žmogus negali be kito žmogaus – mes esame susieti meilės saitais. Mes turtėjame ir turtiname vienas kito gyvenimus. Savanorystė yra tas nesavanaudiškas savęs dovanojimas, kuris leidžia patirti tą tobulą meilę, kuria žmones mylėjo save atidavęs Viešpats Jėzus Kristus.
Parengė Nijolė Raudytė
