Nesu linkusi į meną!
Dažniausiai maloniausi vaikystės prisiminimai susiję su kūryba: suknelių lėlėms siuvimu, šokiais po balas, dainavimu pritariant šuns lojimui ar žaidimais su savo sukurtomis taisyklėmis…., tačiau kūrybiškumas baigiasi vos tik pradedame lenktyniauti ir save lyginti su kitais. Mokslininkai sako, kad posakis ,,nesu linkusi į meną“ (Brene Brown, 2016, p. 139) yra klaidingas. Žmonės neskirstomi į kūrybingus ir nekūrybingus, tiesiog vieni naudojasi savo kūrybingumu, o kiti ne. Nenaudojamas kūrybingumas niekur šiaip sau nedingsta: jis tūno mumyse, kol mes jį išreiškiame, numariname savo aplaidumu arba uždusiname apmaudu ir baime.
,,Įkvėpki savo dvasią nuotykiui“ John O‘ Donohue (2011, p. 33),- palaiminimo žodžiais pradėjome pirmąjį kūrybiškumo ugdymo užsiėmimą. Nauja pradžia ir nežinomybė vieniems kėlė smalsumą, kitiems nerimą ir baimę, treti jautė ,,širdy besiplečiančią tuštumą“ (ten pat), kurią tikėjosi užpildyti.
Palaiminimo žodžių lydimi, grupės nariai lankstė popierines lėles, lyg maži vaikai vienas kitą papildydami piešė tai, ką norėjo, kūrė, rašė istorijas. Svarbiausia buvo tai, kad niekas nevertino, o tik vienas kitą drąsino. Meninė veikla padėjo įvykti pokyčiui, kurį atsispindėjo kolektyvinio darbo metu sukurtose istorijose. Viena iš istorijų, prasidėjusi žodžiais: ,,Aš esu kelininkas, kuris taiso savo duobėtą kelią. Darau tai palengva, kartais sunkiai sekasi, nes daug duobių […] grupės nariams padedant, buvo užbaigta žodžiais: ,,Kelyje smala būna karšta, bet duobių jau nebesimato, būna gražu, šviežia“, nes ,,Neregima šalia esančio ir gera linkinčio meilė pripildo mūsų širdį… aklinoje sienoje atsiveria naujas langas, tirštoje tamsoje nušvinta takas, o sužeista širdis atsigauna lyg iškritus ryto rasai“ (ten pat, p. 3).
Dėkoju grupės dalyviams, leidusiems pasidalinti savo mintimis ir darbais.
Teksto ir nuotraukų autorė Irena Baltiejienė
Klaipėdos m. savivaldybės administracijos finansuotas
2019 m. socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektas
