Išgirdus išsakytus žodžius: ,,Mano širdis lyg su užtrauktuku užtraukta. Nieko nenoriu į ją įsileisti“.(M.), natūraliai kilo klausimas: kas turi įvykti, kad vėl į savo surakintą širdį galėtum žvelgti su meile ir kitiems leistum tai daryti? Atsakymai pasigirdo kitų užsiėmimo dalyvių lūpose, dalinantis išgyvenimais, kuriuos patyrė kūrybinio proceso metu: ,,Tris kartus Dievas man davė galimybę gyventi: 2 metukų būdama vos nenumiriau, degiau liepsnose, […] avarija, […] onkologinė liga. Man padeda dieviška ranka“ (B.); ,, sunkiausia buvo … pradėti, o vėliau visi susivienijo bendrame darbe, atsirado bendrystė, santarvė“ (D.); ,,Žalia spalva, meilės spalva, kurios trūksta … meilės sau…“(L. užsiėmimo dalyvė piešusi žalia spalva); ,,Didelis džiaugsmas, kai kartu“(S.); ,, jeigu būsi kaip spyglys kažkoks tai…“(L.).
,,Vaivorykštės spalvos“ pavadintas darbas, susivienijo grupės dalyves, padėjo išreikšti emocijas, suvokti ribas bei kito žmogaus erdvę, išlaisvinti kūrybiškumą bei atsipalaiduoti.
Mintys iš grupės narių pasidalinimo:
,,Piešimas mane lydi nuo pat mažų dienų. Pradėjau nuo paprastų priemonių, tokių kaip pieštukai, kreidelės, akvarelė, o vėliau pradėjau kurti su įvairesnėmis priemonėmis.
Kūriau darbus, kurie trauktų akį bei žavėtų kitus, verstų grožėtis mano darbais. Tuo metu, kai kūriau kitiems patrauklius darbus, nebūčiau pagalvojusi, jog brūkšnys, taškas ar tam tikra pasirinkta spalva apie žmogų gali pasakyti daugiau nei jis pats. Tai ir yra dailės terapijos galia, ji padeda žmogui atrasti jausmus, juos įvardinti bei padėti išjausti šiuos jausmus.
Dailės terapijoje gaunu dvigubą naudą: pirmoji, tai kad galiu prisiminti užmirštus pomėgius, o antra, tai labiau susipažinti su savimi, atrasti jausmus, kurie kirba viduje bei grupės pagalba stiprinti savo dvasinį pasaulį.“ (R.)
,,Su kiekvienu pirmadieniu vis labiau pradedi jo laukti, nes jau drąsiau praveri centro duris ir skubi į antrą aukštą, kad greičiau pasilabinti su terapijos dalyvėm. Išgirdus šio užsiėmimo užduotį, kad darbas komandinis, bet tuo pačiu ir individualus. Užduotis paprasta – nupiešti ratą (nesvarbu kurioje lapo vietoje ir jų nupiešti tiek kiek norim), o juos užpildyti kuo tik norim (prisiminimais, brūkšniais, figūromis ir t.t.). Pradžioje atrodė, kad neįmanoma užpildyti viso šio didelio lapo! Tačiau, ratas po rato ir lapas pildosi. Pasidalinimas, kodėl nusprendėme būtent taip užpildyti savo ratus – gniaužė kvapą! Šilti, jautrūs, pamokantys prisiminimai sugulė į šiuos rutulius. Gyvenimo vaivorykštė…… pavadinimas, kuris savyje užkoduoja daug spalvų!“ (I.)
Dėkoju grupės dalyviams, leidusiems pasidalinti savo mintimis ir darbais.
Teksto ir nuotraukų autorė Irena Baltiejienė
