„Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite.“ Kol 3,13
Nuoskaudos primena mažus dygliukus, su kuriais susigyvenus, pradedame priprasti prie nuolatinio dilgčiojimo. Mūsų gyvenimuose netrūksta nuoskaudų, esame tarytum pripratę prie atstūmimų, skaudinimų, gyvename su niekaip neužgyjančiomis žaizdomis, prie kurių vos tik prisilietus suprantame, kad vis dar skauda. Tačiau priimame tai tarsi gyvenimo duotybę, kurios niekaip nesiryžtame keisti, nes ne visada žinome, kad galima. Galima paleisti, nebesinešioti, galima atleisti. Tiems, kurie sužeidė, bet kurie ir patys buvo sužeisti. Užsiėmimų metu nėrėme į pačių pamirštas sielos gilumas ir į paviršių traukėme visą savo žaizdotumą. Prieš ateinant į užsiėmimą, grupės narės dalinosi „maniau, kad neturiu nuoskaudų“, o darbui įpusėjus pasirodė, kiek daug jų buvo užslapstyta, kiek daug apkamšyta, kaip spėta su jomis susigyventi, lyg su antrąja oda. Ašaros skruostais riedėjo, kol galiausiai palengvėjimo atodūsiai aidėjo „jaučiuosi labai gerai, paleidau“. Tik žengti žingsnį pakako, kad vėl pilnais plaučiais galėtume įkvėpti ir jau kitaip reaguoti į dzūkišką posakį ,,An varlės myža, o jai šiltas lietus“.
Iš grupės narių pasidalinimų:
,,Kaip aš nenorėjau, kad tu gimtum… Mama labai dažnai vesdavosi į kapines… Tarp antkapių buvau įsirengusi žaidimų aikšteles. Kapinės man atrodė kaip namai“.
,,Trys vaikai, kaip kareiviai buvome…“
,,Man labiausiai trūko gyvenime mamos švelnaus prisilietimo“.
,,Tarsi norėjosi kaukti prieš mėnulį. Norėjosi paauglystėje mirti“.
Teksto autorės: Irena Baltiejienė, Ernesta Galginaitė
Nuotraukų autorė Irena Baltiejienė
