„Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels..“
Jok 5, 15
Išgirdusios užsiėmimo užduotį, grupės narės nustebo, nesitikėjo. Dažnai ligą stengiamasi pamiršti, palikti ją už durų, nebekalbėti, nebeprisiminti, nebeliesti. Tačiau šis susitikimas buvo visiškai kitoks, itin nepatogus – nupiešti ligos istoriją. Kokia prasmė? Kam to reikia?- o tam, kad paleisti, nebesinešioti, drąsiai kalbėti, dalintis įgyta patirtimi, išgyventomis emocijomis, kad sielos žaizdos galėtų gyti. Buvo labai jautru, nes kiekviena istorija: ,,Persistengiau“, ,,Ačiū už neįkainojamą patirtį“, ,,Judėjimas – ėjimas“, ,,Kryžiaus kelias“, ,,Gyvenimo grožis“, ,,Aš esu“… tokia skirtinga, tačiau kiek daug buvo rasta jas visas vienijančių gijų, kaip grupės narės vėliau ir dalinosi: „galiu savo gyvenime pritaikyti po gabalėlį kiekvienos išgyvenimų, atrodo, kad man ir tas tinka, ir anas“. Dalinimasis yra tarsi vaistai – kiekvienas paima po dalelę to, ką skauda ir neša kartu. Liga žmogų sustabdo, subrandina, užaugina ir leidžia išgirsti pavasarinį ,,varlių čiulbesį“.
Teksto autorės: Irena Baltiejienė, Ernesta Galginaitė
Nuotraukų autorė Irena Baltiejienė
