,,Dovydas šoko iš visų jėgų VIEŠPATIES akivaizdoje…“ 2 Sam 6, 14. ,,Tada pranašė Mirjama, Aarono sesuo, paėmė į ranką būgnelį su žvangučiais. Visos moterys išėjo paskui ją, mušdamos būgnelius su žvangučiais rankomis ir šokdamos ratelius“ Iš 15, 20.
,,<…> daugelis žmonių vengia šokti. […] jokia saviraiškos forma nepriverčia mūsų pasijusti tokių pažeidžiamų kaip šokis. Mes šį pažeidžiamumą jaučiame visu kūnu. Vienintelis panašaus stiprumo pažeidžiamumo jausmas, […] apima tada, kai būname nuogi, ir […], kokie pažeidžiami jaučiamės išsirengę. […] Kitiems pažeidžiamumo jausmas yra toks nepakeliamas, kad jie nešoka visai. […] Kol neišmokome vaikų kreipti dėmesio į tai, kaip jie atrodo aplinkiniams ir ką apie juos mano kiti žmonės, jie šoka. Jie šoka netgi nuogi. Galbūt ne visada grakščiai ar ritmingai, bet visada su džiaugsmu ir malonumu“.
(Brene Brown, ,,Netobulumo dovanos“, 2014, p. 171).
Užsiėmimo metu leidome sau plasnoti, skristi, suktis virš medžių viršūnių ir pakviesti baltam šokiui, KAŽKĄ be galo brangaus, kam dar norėtųsi išsakyti savo taip ir neišsakytus jausmus; kas paliko mumyse begalę, taip ir neatsakytų klausimų; ką be galo mylime, branginame ir nenorime paleisti. Leidome sau įsijausti į kai kuriuos vaidmenis, kalbėti metaforomis, kurias tik mes pačios geriausiai suprantame, bet kurios kaip niekas kitas labiausiai ir atskleidžia mūsų vidinį pasaulį, mūsų širdžių alkį bei sielų troškimą. Šokis, nors ir lengvas, tačiau ne kiekvienai džiaugsmingas – kažkur dar skauda, kažkas dar ne iki galo paleista. Koks palengvėjimas apima tai supratus, pripažinus, konkrečiai sau įsivardijus! Tuomet ir į baltą šokį įsilieja spalvos, jų vis daugiau ir daugiau, o mes jau nebebūsime tokios, kokios dar šiandien išėjome pro savo namų duris.
Iš grupės narių pasidalinimų:
,,Sūkurys“. Gimė mažas berniukas, augo, gyvenimas jį ruošė būti princu, bet stokodamas meilės jis nemokėjo suprasti savo jausmų, įvertinti kasdienybės džiaugsmo. Jis ėmė darytis piktas, negailestingas, bet už namų sienų tapdavo dosnus, geras. Pynėsi meilė su skausmu. Priekaištų princo žmonai, kad ji nemokėjo suprasti to, ką suprato ta maža mergaitė, nemokėjo kalbėtis apie tai. Ir štai praėjo daug metų, kai ta mergaitė vis tiek matė save šokančią su tuo princu, kuris taip niekada ir nebuvo su ja pašokęs“.
,,Ilgesys“. ,,Gyveno plunksnelė. Ji sužinojo, kad jos laukė paslaptingas šokis su nežinomu partneriu. Šokio metu nejautė nei prisilietimo, nei jokio kontakto su juo, o tik stebėjo save iš šono šokančią aukštoje, siauroje, tamsioje erdvėje. Ir staiga muzika baigėsi ir visas šokis nutrūko. Plunksnelė atsimerkė ir grįžo į realybę“.
,,Iliuzija“. Gyveno virvė, susitiko kitą virvę ir tos dvi virvės nusipynė dar dvi virvytes. Dvi virvės šoka šokį, o virvytės tupinėja aplinkui. Tos dvi virvės šoka ligoninėj, o virš jų skliautas – dangaus vartai. Daug šokančių virvių – aštuonios, begalybė ir niekas nežino, kaip pasibaigs šokis“.
,,Jausmai“. Pelenės šokis. Norėjau su ateitim pašokti, bet nepavyko. Buvo aukštas šešėlis ir mes sukomės ratais. Pelenė laukė kvietimo šokti, bet taip ir nesulaukė. O gal tas šešėlis ir yra ateitis, kuri kviečia šokti ? Gal jai baisu, kad nemato su kuo šoka?“
,,Pienių šokis“, ,,Vilties šokis“, ,,Skriski, viltie!“ Pienių laukas: geltonas, žydintis, o mes tautiniais, patriotiniais rūbais. Noriu išsilaisvint iš primesto rūbo. Pienės lengvos skrenda po baltą, švarią pievą su naujom viltim, naujais darbais, naujais potyriais. Norisi lengvumo, išsivaduoti, kad galėtume atsikvėpti ir gyventi sau“.
,,Ateitis“. Princas ir princesė yra brandžiame amžiuje ir jie buvo labai panašūs savo mąstymu, savo šviesiom mintim – harmonija buvo tarp jų. […] Šokio metu jie nekalba, žiūri vienas į kitą. Princesė iš pradžių nesuprato, ko iš jos nori, tik po kiek laiko ji supranta tą šokį. Princesė suprato, ko princas norėjo, bet buvo per vėlu“.
,,Šokis danguje“ su tėčiu šokome medžių viršūnėse. Aplink paukščiai, uogos, grybai. Supratau, nenoriu paleisti tėčio. […] visus vyrus lyginau su tėčiu. Ir visi pralaimėjo“.
Dėkoju grupės dalyvėms, leidusioms pasidalinti savo mintimis ir darbais.
Teksto autorės: Irena Baltiejienė, Ernesta Galginaitė
Nuotraukų autorė Irena Baltiejienė
