„Bet vieną dieną iš sėklos, atpūstos iš nežinia kur, išaugo nauja gėlė, ir mažasis princas nenuleido akių nuo daigelio , stebėdamas, kaip brinksta didžiulis pumpuras, nujautė, kad iš jo išeis kažkas stebuklinga. Tačiau gėlė vis puošėsi užsidariusi žaliame kambarėlyje, vis rinkosi spalvas. Ji rengėsi lėtai, pamažu derino savo žiedlapius. Nenorėjo pasirodyti visa susiglamžiusi, tarsi kokia aguona. Norėjo pasirodyti tik tada, kai visiškai suspindės jos grožis.“ (A. de Sent Egziupery „Mažasis princas“).
Kiekvieną dieną, prieš iškeliaudamos į pasaulį, mes kaip toji mažojo princo gėlė, renkamės savo spalvas ir einam žydėti. Su kiekvienu sutiktu dalinamės savo spinduliais – dovanojam šypsenas, apkabinam, priglaudžiam, nušluostom ašaras arba pilnais plaučiais kvatojamės – taip vis labiau išskleisdamos savo žiedą ir atskleisdamos tikrąjį grožį. Kaip dažnai išgirstame gausybę komplimentų, kad gražiai atrodome, kad naujoji plaukų spalva mums puikiai tinka, o naujieji lūpų dažai nuostabiai išryškina akis – ir tai padeda mums tik dar labiau žydėti, skleistis, tačiau… Kartais, giliausiose savo širdies kertelėse, mes trokštame išgirsti visai kitokius žodžius. Tokius, kurie padrąsintų ir praskleistų ne tik mūsų išorinį žiedą, bet ir vidinį. Mes netgi žinome, kaip tai turėtų skambėti, tačiau trokštami žodžiai būna užšalę lyg gėlės sniege, o kartais tiesiog trūksta lūpų, galinčių ištarti:
– KAIP GERA, KAD ESI…
– BŪK STIPRI…
– RAMYBĖS…
– TU GALI…
– VISKAS BUS GERAI…
– TU VIENINTELĖ TOKIA…
– TU TAI ĮVEIKSI…
– NEBIJOK…
– AŠ ŠALIA…
– TU NE VIENA…
– AŠ TAVIM PASIRŪPINSIU…
Kartais mes netgi žinome iš ko norėtume vienus ar kitus žodžius išgirsti, o kartais pasitikime ir leidžiame svarbius žodžius ištarti tam, kuris šią akimirką prie mūsų priėjo. Tokie mažyčiai gyvenimo gabaliukai, tačiau jie patys brangiausi.
Dėkoju autorėms, leidusioms pasidalinti mintimis ir kūrybiniais darbais.
Nuotraukos Irenos Baltiejienės
