Darbas porose pažėrė juoko, spontaniškumo, nuoširdumo, apsikabinimų, padrąsinimų ,,Tu gali…“, netgi perspėjimų ,,nenoriu daugiau girdėti jokių nesugebėsiu, nemoku, jokių NE…“
Emocijos ir susikaupimas keitėsi kartu su besikeičiančiais vaidmenimis nuo dailininko iki modelio ir atvirkščiai. Natūraliai kilo klausimai: kam yra lengviau: dailininkui ar modeliui? Tam, kuris sako komplimentus, ar tas, kuris juos girdi? Kaip aš reaguoju į išgirstą komplimentą? Pasijuntu nejaukiai, susidroviu, pasimetu, nežinau, kaip jį atsakyti, kaip elgtis? Ar tiesiog atsakau: ,,Ačiū. Man labai malonu tai girdėti“. O gal vietoj: ,,kaip gerai tu atrodai, noriu girdėti ,,kaip gerai, kad tu esi!“
Kūrybinis procesas bei pasidalinimas apie sukurtą darbą leido pamatyti, pajausti, suvokti ir įvardinti daugelį svarbių dalykų. Vienas iš aktualiausių, kad ligos situacijoje ,,negaliu priimti pasikeitusio savo kūno, išvaizdos. Aš labai puoselėjau savo plaukus, pirkau brangius šampūnus…, o dabar nedrįstu vaikščioti be kepurės. Sulaukčiau daug visokių klausimų“.
Moterys pasidalino joms adresuotais komplimentais:
– ,,įžvelgė dideles mano akis, – dėviu akinius dėl trumparegystės, jie sumažina akis“,
– ,,gražūs, natūralūs plaukai,…tikra lietuvaitė, – vakar buvau kirpykloje“ ,
– ,,valiūkiška, – iki ligos tokia ir buvau…“,
– ,,ji nupiešė mane tokią. Tokia aš ir esu!“
– ,,fantastiškas tavo randas“, – man svarbi kūno estetika“,
– ,,kokie gražūs auskariukai“,- pasidovanojau juos sau, kai nuotaika buvo prasta“,
– ,,putlios lūpos“ – dažydavau jas raudonai…“
Žodis turi didžiulę jėgą. Jis gali sužeisti, paglostyti, pakelti, įkvėpti… Sakykime nuoširdžius komplimentus, kurie kviestų gyventi ir kurti!
Dėkoju autorėms, leidusioms pasidalinti mintimis ir kūrybiniais darbais.