„Meilė prasideda namuose. Viskas priklauso nuo to, kaip vienas kitą mylime.“
Motina Teresė
Obuolys nuo obels…
Ką į šį pasaulį atsinešėme iš savo tėvų, protėvių? Kokias savybes, būdo bruožus, pomėgius paveldėjome? Ką norėtume/ nenorime perduoti savo pačių vaikams? Užsiėmimo metu, kai kurios grupės narės nuoširdžiai nustebdavo, jog šeimoje matyti pavyzdžiai bei įvairūs vaikystės patyrimai turi tiek daug įtakos tam, kokie esame šiandien. Nepaisant tam tikrų nuoskaudų dauguma suvokė, jog iš artimų žmonių paveldėjo daug nematerialaus turto: tikėjimo Dievu, darbštumo, verslumo, meilės Lietuvai, artimui, knygai, muzikai, šokiui, gamtai, rankdarbiams… Ši užduotis padėjo konkrečiai įsivardinti, kas aš esu, iš ko visa tai turiu, ką išsiugdžiau pats bei, ką noriu perduoti savo vaikams. Svarbu suvokti savo šaknis bei perduoti visa, ką gražiausio savyje turime, kad paliktume labiau žydintį pasaulį.
Iš grupės narių pasidalinimų:
,,Iš kartos į kartą“. ,,<…> seneliai perdavė tikėjimą Dievu, meilę Tėvynei“.
„Mano pasaulis“ . <…> kai kuriuos dalykus buvo sunku atskirti iš ko paveldėjau: mamos ar močiutės. Iš mamos turiu neblogų dalykų paveldėjusi: ligonių slaugymas, […] meilę šokiams,- šokdavom su mama susistojusios… […] Meilė gamtai iš močiutės ,,tąsydavo mažą per pelkes, savo vaikus taip bijočiau“.
„Gyvenimo kelias“. <…> mama buvo iš daugiavaikės šeimos, ypatingą dėmesį skyrė avalynės priežiūrai – tai persidavė mano sūnui. Tėtis visada klausdavo: ar esate pavalgę? Buvo gera prisiminti.“
„Mano dienoraštis“ – erzino ši užduotis, liko dirglumas, nesugebėjimas džiaugtis tuo, ką turiu – neradau reikiamų simbolių. […] Iš močiutės paveldėjau nežmoniškai daug. […] Iš tėtės labai anksti suvokiau sovietinės sistemos žiaurumą.“ […] nepagimdžiau vaikų, neturiu kam perduoti“..
„Pasidalinimai“ – ,,<…> mama kontrolierė. Tėvelis buvo mamos kontrolės zonoje, – aš to nepaveldėjau. Tėtis vairavo mašiną, o pas mamą buvo vairas. […] tėvukas buvo labai atsakingas – pas visus ši savybė. Rankdarbiai – perėjo mano dukteriai.“
„Dovana nuo tėvų“ – ,,<…> močiutė buvo kaip saulutė, visiems skyrė meilės, visiems turėjo laiko, buvo nuostabi ir dosni. Tėvas labai darbštus buvo, jam buvo įdomu mokytis – man irgi tai labai svarbu; […] atstovavo mamą, rūpindavosi ar esu su šaliku, su pirštinėm. Mama tik dirbo, bet išėjusi į pensiją pasikeitė“.
„Tobulėjimas“ – tėvelis per daug griežtai mus auklėjo. Prie stalo negalėdavau kojų judinti. Prisibijodavau. Užtekdavo tėčiui pasižiūrėti. Suprasdavau, kad ne taip darau. Jis buvo geras buvo, teisingas, rūpestingas (mane 15 – os metų naktį nešiojo ant rankų, kai sirgau)“.
Dėkoju grupės dalyvėms, leidusioms pasidalinti savo mintimis ir darbais.
Teksto autorės: Irena Baltiejienė, Ernesta Galginaitė
Nuotraukų autorė Irena Baltiejienė
