„Milijonus metų gėlės augina dyglius. Ir milijonus metų avelės vis tiek ėda gėles. Tad argi nerimta bandyti suprasti, kodėl jos taip stengiasi išsiauginti dyglius, kurie niekam nereikalingi?“
(Antoine de Saint – Exupery „Mažasis princas“)
Žodžiai lyg balzamas širdžiai
Neretai žvelgdami vieni į kitus, ko gero, nė negalėtume įtarti, kad po gražia, tvarkinga bei išpuoselėta išore, slepiasi sužeistas žmogus, kurio meilės rezervuaras ne visada būdavo pilnas. Kiekvienas turime skirtingą meilės kalbą, tačiau kiekvienam reikalingi skirtingi, tik jam vienam skirti žodžiai, kuriais būtų mylima, gydoma bei pripildoma.
Užsiėmimo metu žydėjo ne tik gėlės, bet ir visų grupės narių širdys. Koks nepaprastas jausmas yra išgirsti arba viena kitai ištarti žodžius, apie kuriuos pačiose giliausiose sielos kertelėse buvo slapčia svajota arba kurių buvo melsta, bet taip ir nesulaukta. Ateiti su savo žiedlapiu prie kito ir paprašyti: „ar gali man pasakyti tai, kas čia parašyta?“ – reiškia gilų pasitikėjimą ir ne tik. Tai reiškia, kad dabar, stoviu prieš tave apnuoginta siela, su visu savo pažeidžiamumu, duodu tau į rankas savo širdį ir laukiu tų brangių žodžių, kuriuos noriu, kad būtent TU ištartum. Kokius nenupasakojamus jausmus patyrėm viso užsiėmimo metu, kokį stiprų artumą išgyvenom – ir ašarom apsipylėm, ir apsikabinimais apsidovanojom..
Iš grupės narių pasidalinimų:
„Buvo labai jautru ir gilu. Buvo labai tikra.“
„Buvo nuostabu.“
„Labai gera buvo apsikabinti. Jautėsi net žmogaus kvėpavimas, širdies plakimas – toks artimas ryšys atsirado.“
„Gera išgirsti, pajusti kitą žmogų. Jeigu atsiveri žmogui – žmogus tau atsiveria. Meilės daug yra.“
„Aš nebūčiau pagalvojusi, kad tokie dalykai gali būti tokie veiksmingi. Tai veikia.“
Dėkoju grupės dalyvėms, leidusioms pasidalinti savo mintimis ir darbais.
Teksto autorės: Irena Baltiejienė, Ernesta Galginaitė
Nuotraukų autorė Irena Baltiejienė
