„Mūsų Gelbėtojas siūlo išgydyti palaužtas mūsų širdis, ateiti į vaikiškas mūsų širdies vietas ir mus ten surasti, paimti ant rankų ir parsinešti namo“ (iš John ir Stasi Eldredge knygos „Žavingoji“)
,,Paleidau daug kylančių įvairių spalvų balionų su juodais siūleliais. Veidą moters nugramdžiau, konkrečios, kuri kėlė jausmus. Vyras netrukdė… Samaninių, rusvų spalvų dermė. Boružėlė mažas raudonas taškelis vidury lapo. Gal kas pasikeis?.. Durys mano viduje. Raktą turiu aš pati. Paslaptis liko. Teisė būti savimi… Lietus atnešė gaivą ir gėles. Šviesa yra, tačiau kur saulė? Kur jinai?..“
Kaip svarbu gyvenime yra stabtelt ir panerti į savo jausmų gilumas, paklausti savęs: kaip aš jaučiuosi? Pažvelgti sau tiesiai į akis ir be apsimetinėjimų pripažinti, kad kartais už kiekvieno „viskas gerai“ slepiasi dar neišgyventi skausmai, o už besišypsančio žvilgsnio – neišverkti ašarų vandenynai.
Užsiėmimas žydėjo jausmais. Grupės dalyvės leido sau tiesiog būti tokiomis, kokios yra, o svarbiausia – leido sau išjausti, – fejerverku išsprogdinti brokolį popieriaus lape. Mokėsi ne tik pažinti save, bet ir išklausyti, i š g i r s t i šalia esantį. Kaip mes matome patys save ir kaip mus mato kiti? Nuostabu, kiek daug atradimų galima padaryti. Štai viena moteris pasidalino, kad pokalbis su kita grupės nare padėjo jai pažvelgti į gilumą: ,, jaunas žmogus man padėjo giliau mąstyti, įžvelgti prasmę“. Kokia brangi bendrystė ir kokia skirtinga, kokia unikali yra kiekvieno mūsų misija šioj žemėje. Kaip gražu kartais yra leisti sau lyti jausmais, kad ir kokie jie būtų, juk tai – neatsiejama mūsų dalis.
Nuotrupos iš grupės narių pasidalinimų:
„Vaidyba“: aktoriai pikti, niūrūs, apsimetę; piešiau dideliais potėpiais, be subtilumo. Destrukcija. Mane erzina, negaliu net žiūrėti, net baisu! Noriu išmest piešinį. Gyvenime nerodau blogų emocijų. Noriu rėkt!“
„Tiltas į nuostabią ateitį“: noriu eiti, tobulėti, sužinoti, veržtis į gyvenimą. Ramino spalvos“.
„Viltis“: supratau, kaip buvo blogai, gaila savęs dar“.
„Sūkurys“: pažiūrėjau į gilumą. Gyvenimas verda, tiesiog bėga“.
„Sveikas, pasauli!“: mėgstu pro langą žiūrėti. Permainingi jausmai, nesimato moters veido. Tarsi paslėpta mano dalis. Iki gerklės kilo nerimas. Spalvotas pasaulis, bet paslaptis liko.“
„Sveikatos šaltinis“: skaidrus indas. Neiškilo jokių emocijų, jokių mąstymų. Visi mąsto kaip žmonės giliai, o aš be jausmų ar jie neatsiskleidžia, ar jų išvis nėra…“
„Poilsiavietė“: ypatingas vidurvasario karštis, saulė, sakai, šiltas vėjas, šalia baseinas. Leidau sau pasvajoti. Nenorėjau, kad tai dingtų.“
„Tik tu ir aš“: norėčiau rytinio gaivaus lietaus. Nulytų, nutekėtų. Tuščia kėdė laukia. ,,Tai galėtų būti penktas draugas iš palaikymo komandos, kurio dar neturiu“.
Dėkoju grupės dalyvėms, leidusioms pasidalinti savo mintimis ir darbais.
Teksto autorės: Irena Baltiejienė, Ernesta Galginaitė
Nuotraukų autorė Irena Baltiejienė
